Iš kartos į kartą

Keramikinis dubenėlis prie lango

Kai pasaulis bėga pats nuo savęs, žmonija kuria lengvesnį rytojų ateities kartoms, aš su pasimėgavimu apsisuku ir einu atgal. Laikydamasi tradicijos it siūlo galo, vynioju kamuolį savo rankose ir ieškau pradžių pradžios, kelio kuriuo atkeliavo duona į mūsų namus. Tarsi rašydama padavimus, dėlioju gyvą istoriją, paveldą ir tradiciją. Kaip aukso ieškotojai skalaudavo dubenyse paupių žvyrą ieškodami brangiųjų metalų spindesio purve, taip aš ragaudama, ieškau pirminio grynojo skonio ir jo ištakų. Kas kitas, jei ne šeima, artimieji mums pasakys ir perduos slaptą žinutę, kas kitas, jei ne mama, teta ar senelė, patars, kaip iš kirvio išvirti košę ar viena žuvimi pamaitinti minią. Mūsų protėviai puikiai išmanė maisto derinimo principus, naudojo begalę šiandien vadinamų netradiciniais lietuvių virtuvėje maisto produktų ir prieskonių. Penkias dešimtis metų trukęs savęs menkinimo ir istorijos neigimo laikotarpis bandė iš mūsų atimti tradicijas ir paveldą, primesti visuomeninio maitinimo, valgyklų ir zabiegalkių su garstyčių indeliu ant vienakojo stalo ir melsvų sardelių kultūrą. Kiekviena šeima sau priimtinu būdu kaupė ir saugojo virtuvės paveldą. Virtuvės, kurioje augo vaikai, kepė duona ir žąsis, šnekučiodavosi mamos, dukros ir kaimynės, dalinosi patirtimi ir raugu, ar paskutiniu puodeliu cukraus. Mūsų išdidūs ir save gerbiantys protėviai turėjo begalę tradicijų, prietarų, taisyklių ir ritualų gamindami savo valgius ir sotindami artimą savo. Buvo dosnūs ir šilti, pagelbėdavo bėdoje ir pamaitindavo išalkusį. Kaip ir tada, taip ir dabar, atkurdama tradiciją noriu pasidalinti, savo šeimos tradicinių, paprastų ir įprastų valgių istorijomis, skoniais ir receptais. O kad istorija nenutrūktų – tęskite ją, kaupkite, pildykite ir perduokite savo geriausią virtuvės patirtį mažam, jaunam, artimam ar svetimam.