Kaip „Luotas” tapo smilkaline

Smilkalinės „Luotas“ dizainą 2019 metais sukūriau aš, Indraja Raudonikytė. Esu LDS ir LDA narė. 2020 metais pristačiau ją „Lietuvos Dizaino savaitė“ parodoje Kaune. Kuriant indą-smilkalinę skirtą rištiniams smilkalams studijavau senovės baltų genčių valčių – luotų forma, taip pat žibintų, aliejinių lempų dizainą ir dekorą. Pirmieji mano „Luotai“ kuriami iš natūralaus lietuviško raudono molio. Kartą išdegus, juos dekoruoju sidabro glazūra ir itin sudėtinga archajiška raku technika tonuoju, aprūkinant natūraliose medžio drožlėse. Šia technika sukurtos smilkalinės išsiskiria unikalumu, žvilgesiu ir kas kartą gimsta vis kitokios, ką lemia ne tik meistrystė, bet ir konkrečios degimo dienos oro sąlygos – drėgnumas, oro temperatūra ir kt. Nuo to priklauso, koks kiekis gaminių pasieks jų šeimininkus. Tik vienas trečdalis „Luotų“ sukurtų archajiškas metodais atkeliauja į savo naujus namus. Kiti, netobuli, sudužę ar suskilę yra sunaikinami – palaidoju juos savo takeliuose ir keliukuose, taip gražindama duoklę žemei, kuri ir pasidalino moliu su manimi.

Dėl šių sudėtingų ir ilgai trunkančių procesų sukūriau naują smilkalinių technologinį sprendimą ir naują gaminį – „Juodą luotą“. Gaminį iš juodojo molio, dekoruotą sidabru, tačiau turintį mažiau rizikų ir sudėtingų technologinių sprendimų. Pirmasis, raku technika su sidabro redukcija sukurtas liko „Sidabro luoto“ pavadinimu. Tiek vienas, tiek ir kitas luotas pereina tuos pačius kūrybinio darbo etapus. Išminkau ir susveriu molį. Tuomet suformuoju pirminę gaminio formą, kurią būtų galima pavadinti luoto „siluetu“.  Dalinai sustingusį gaminį dar kartą rankomis formuoju, siekdama suteikti jam artimiausią galutinei formą. Po dar vieno stingimo etapo – kuriu vidaus dekorą. Specialiu mediniu įrankiu kuriu faktūrą, primenančią tiek kaltu skaptuoto medinio luoto paviršių, tiek kalvio kūjo įspaudus metale. Šią specifinę tekstūrą kuriu ne tik siekdama sukurti specifinį dekorą, tai yra smilkalų užgesinimui skirtas ruplėtas paviršius, gal kiek primenantį tarką, į kurį galime nubraukti smilkalų žarijas, siekdami sustabdyti smilkimo procesą. Sukūrus vientisą luoto paviršiaus tekstūrą, dar kartą, rankomis koreguoju, tikslinu indo formą ir gaminį pažymiu autoriaus įspaudu, kuriame slepiasi dvi stilizuotos raidės „i“ ir „R“ – – Indraja Raudonikytė. Galutinai pabaigus lipdyti gaminį džiovinu tolygioje temperatūroje vengiant skersvėjų ar netolygios šilumos šaltinių. Procesas trunka mažiausiai savaitę, o šaltuoju metų laiku – kelias savaites. Išdžiūvusius gaminius degu keramikos krosnyje 1000-1050C temperatūroje, pirmuoju degimu.

Jau po šio degimo „juodųjų luotų” ir „sidabro luotų” keliai išsiskiria. Iš raudono molio gaminamų „sidabro luotų” trūkumai gali išryškėti jau po pirmojo degimo, tuo tarpu juodieji luotai dažniausiai ne tokie jautrūs. Tačiau visi sveiki luotai keliauja į studijos rūsį, kur aš juos glazūruoju ir nutepu ta pačia sidabro redukcine glazūra. Apie glazūrą ir jos istoriją galima rašyti dar vieną atskirą tekstą, tačiau čia paminėsiu dalį jos. Ne paslaptis, kad sidabro redukcinę glazūrą naudojo mano seneliai ir tėvai mūsų šeimos keramikos studijoje, kurios istorija skaičiuoja jau šeštą dešimtį. Tėvai, kurdami papuošalus redukcinę sidabro glazūra įsigydavo laboratorijoje, kur būdavo pagaminamas jiems reikalingas kiekis. Panašiai buvo ir su senelės naudota sidabro glazūra, tik jos kelionė iki mano rankų truputį sudėtingesnė.

Rusams okupavus Lietuvą, atėmus nekilnojamą turtą iš pasiturinčių ir darbščių, dauguma jų buvo tremiami į Sibirą. Ne išimtis ir mano proseneliai, turėję stambų ūkį Raseinių apskrityje. Tačiau prosenelis nuolat kovojęs už lietuvybę spėjo su savo žirgais pasitraukti į mišką, o prosenelė su vaikais – slapstėsi apylinkėse, kad išsigelbėtų nuo tremties. Taip jie liko gyvi, tačiau be namų, nes netrukus jų sodyba buvo sulyginta su žeme. Prosenelis, darbštus ir išmintingas žmogus, turėjo šiek tiek santaupų litais. Tačiau sovietmečiu, tokie „turtai” galėjo pagreitinti kelionę į Rusijos stepes. Tad litus šeima kurį laika saugojo, vėliau perdavė vyriausiai dukrai, mano senelei, jau ištekėjusiai ir studijuojančiai Dailės Akademijoje. Visi suprato, kad keleto kilogramų gryno sidabro tarpukario valiutos – lengvai neparduosi ir nepanaudosi. Su dideliu skausmu, prosenelis sutiko, kad jo santaupos būtų išlydytos. Taip grynu sidabru – litais, senelė sumokėjo už darbą ir tylą vienam chemikui, kuris padėjo iš litų pagaminti sidabro redukcinę glazūrą. Istorija siekia šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, tad net nemaniau, kad šios glazūros dar gali būti likę. Prieš gerus penkerius metus senelė paskambino ir paprašė, kad iš jos pavėsinės pasiimčiau „kibirą su bespalve glazūra”. Žinoma, neatsisakiau. Taip namuose atsirado emaliuotas kibiras prikritęs lapų, smulkių šiukšlių… Kuriame tikėjausi rasti bespalvę glazūrą, tačiau jos mėlynumas man kėlė abejonių. Iš valiusi, perkošusi šį radinį atlikau pirmuosius technologinius testus ir atradau, kad tai sidabro glazūra, ir būtent ta, pagaminta iš litų. Tad didžiuodamasi dalinuosi savo šeimos istorijos trupinėliais su jumis ir dekoruoju savo luotus sidabro litų glazūra.

Tęsdama istoriją apie luotus, priminsiu, kad išdžiūvus dekoruotiems juodiesiems luotams juos vėl kraunu į pečių ir degu 1000 C temperatūroje, kur išdegus deguoniui ir įvykus cheminėms reakcijoms, sidabro glazūra sureaguoja su mangano mase, įvyksta redukcija. Juodas luotas žvilga mistifikuotu paviršiumi, turinčiu šiek tiek melsvo atspalvio. Tuo metu sidabro luotus nukeliavusius į krosnį ir pasiekus tą pačią 1000 laipsnių temperatūrą ir jiems ėmus švytėti, panašiai, kaip lava išsiliejusi iš ugnikalnio, traukiu iš krosnies kalviškomis žnyplėmis ir dedu į indus su medžio drožlėmis. Kylant dūmams ir išdegus deguoniui įvyksta ne tik sidabro redukcijos reakcija, bet ir molio šukė prisigeria natūralių degimo produktų ir tampa melsvai pilka, savo atspalviu primindama netgi metalą. Užgesus pjuvenoms ir ataušus pačioms smilkalinėms, laukia dar vienas džiaugsmo ir liūdesio kupinas darbo etapas. Gaminius traukiu, valau ir tikrinu, inspektuoju jų kokybę. Negana to, kad daug jų visiškai suskyla – sudūžta į atskiras dalis, kai kurie, tiesiog įtrūksta ir akivaizdžiai nebetinka naudojimui, o ir paėmus į rankas, trūkimo vietose gali staiga sulūžti.

Tad Juodieji luotai puikuojasi savo žvilgesiu, šiltu molio juodumu, o Sidabro luotai pasakoja ilgą ir kantrybės reikalaujančią, kartais skausmingą savo gimimo istoriją, kaip perėję ugnį ir vandenį atkeliauja į jūsų namus.