Šaknų kvapas

Piala ŽEMIŠKA

Meluočiau, jei skelbčiau, kad esu iš miesto į kaimą pabėgusi menininkė. Gyvenimas – tai procesas, tad kol klijuosi sau etiketę, skelbiančią, kad esi toks ar kitoks, daug kas gali pasikeisti. Nuolat kintančiame pasaulyje patys privalome keistis, prisitaikyti. Vieni asimiliuojasi su aplinka ir sėkmingai tampa jos dalis, man sekėsi kiek sunkiau, tad teko nuolat bėgti paskui atsitraukiančią nuo žmogaus gamtą.

Augau miesto pakraštyje, greta vešėjo laukinės pievos, žėlė krūmynai, ganėsi karvės ir ožkos, stūksojo apleistos šimtametės tvirtovės, o nusileidus vingiuotomis gatvėmis nuo kalno atsidurdavai mieste, kur žmonės šurmuliuoja gatvėse, lankosi parduotuvėse, mokyklose, universitetuose, ūžia fabrikai ir gamyklos. Įsuptas birštvynų, žalumos, upeliūkščių išvagotais šlaitais kalnas paliko manyje žymę, nors gimiau miesto centre, senamiestyje greta pilies, dabar jau neveikiančioje ligoninėje.

Besivaikydama ožkas po kaimynių sodą, ištrypusi pievą ir gubojas nė nepajutau, kaip prie mūsų priartėjo miestas ir jo triukšmas, automobiliai, nepažįstami praeiviai. Sutapo, kad pradėjusi lankyti mokyklą išsikėliau į užmiestį, tad kiekvieną dieną pirmyn ir atgal keliaudavau autobusu. Bet namuose greta manęs vėl čiulbėjo paukščiai, naktį suūbaudavo pelėda, už tvoros kudakavo vištos ir kriuksėjo kiaulės.

Tik antras kartas, kai miestas vėl susirado mane, buvo daug sunkesnis, nes neturėjau plano trauktis. Mįslė „šimtas namukų per lauką nurūko“ įgavo kitą reikšmę. Šį kartą ne vienas šimtas namukų per lauką atrūko ir išsirikiavo mažose taisyklingose gatvelėse, vienas šalia kito. Namukų, kurių langai kaip senų, pavargusių sutuoktinių akys spokso iš labai arti vienos į kitas, su priekaištu, bet kai kam ir mielu jaukumu.

Dirbu mieste ir neišsižadu civilizacijos: dėstau universitete, naudojuosi kompiuteriu, automobiliu… Tačiau man reikia erdvės, kad galėčiau kvėpuoti ir kurti. Miestą, kaip muziejų ar parodą, galima nuvažiuoti, aplankyti, pažiūrėt, ar viskas vietoje, niekas nepasikeitė, ir grįžti į savo ramų užutekį. Užutėkis – tai namai su rusenančia ugnimi, virtuve ir artimaisiais, su savo flora ir fauna.

Kiekvienuose gyvuose namuose gerai paieškoję rastume dulkę, voratinklį ar musę, kažką ne vietoje, organiška, turintį savo istoriją, kuri gyvena šalia mūsų.

Gali būti, kad viskas, kas mus supa, net mažiausia dulkelė, turi savo saulę, visatą, laiką ir erdvę, kuri pulsuoja šalia ir yra mūsų erdvės bei namų dalis. Gera jausti, kad esi ne vienas, gera tai suvokti ir to nebijoti. Pagarba tam supančiam pasauliui su savo principais, dėsniais, tobulybe ar trūkumais mumyse ugdo pagarbą ir tam paprastam, įprastam kasdieniam, „tikrajam“ pasauliui. Pagarbą vienas kitam, aplinkai, gamtai ir visatos dėsniams.

Stebėjimas ir stebėjimasis, žingeidumas ir smalsumas mane veda už rankos į priekį. Per pievas ir miškus, paupius ir laukus, brisdama rasotomis pievomis ar klampodama pelkių pakraščiais, kaskart atrandu kažką nauja, artima, pažįstama ir sava. Svarbu matyti. Skubančiame mieste netyčia galiu prasilenkti su artimu bičiuliu, nes mane neša srovė. O keliaudama nepramintais takais, privalau viską stebėti ir įsiminti, kad rasčiau kelią atgal. Pasivaikščiojimas su savimi visada atveria akis, matančias supantį pasaulį ir pasaulius jame.

Kuo nuoširdžiau atsimerki, tuo geriau matai kelią, kuris veda… atgal į namus. Į virtuvę, kur kunkuliuoja gyvenimas. Čia pokalbiai ir šnabždesiai tęsiasi ligi ryto ir vibruodami geriasi į namų sienas. Čia gimsta nauji receptai, kūriniai, istorijos, o kartu ir atgimsta senosios. Istorijos, atgulančios, susisluoksniuojančios, nusistovinčios, užpildančios begalę indų, talpų ir podėlių. Taip tyčia, o gal ir netyčia, čia pat gimsta indai toms istorijoms užraugti, paslėgti ar saugoti. Indai mirkyti pelkėse, volioti žolėse, saugantys paslaptis. Indai, kuriuos mokė kurti senelė, mama su tėčiu, aplinka, kurioje augau. Pamokos, kurių šiandien tikriausiai neišmoktume jokiose akademijose ar universitetuose, persipynusios su patirtimi ir maistu. Nesumeluosiu, visuose namuose, kuriuose augau ir gyvenau, nebuvo atskirų keramikos dirbtuvių, indai ir kiti kūriniai gimė šalia manęs, čia pat maišant blynų tešlą ir minkant molį.

Pasaulis bėga pats nuo savęs, žmonija kuria lengvesnį rytojų ateities kartoms, o aš su pasimėgavimu apsisuku ir einu atgal. Laikydamasi tradicijos it siūlo galo, vynioju kamuolį savo rankose ir ieškau pradžių pradžios, kelio, kuriuo atkeliavo duona į mūsų namus. Tarsi rašydama padavimus, dėlioju gyvą istoriją, paveldą ir tradiciją, tokią, kokią perdavė man, gyvą, pulsuojančią, tik neužrašytą. Kaip aukso ieškotojai skalaudavo dubenyse paupių žvyrą, ieškodami brangiųjų metalų spindesio purve, taip aš ragaudama, ieškau pirminio grynojo skonio ir jo ištakų.

Kas kitas, jei ne šeima, artimieji mums pasakys ir perduos slaptą žinutę, kas kitas, jei ne mama, teta ar senelė, patars, kaip iš kirvio išvirti košę ar viena žuvimi pamaitinti minią. Mūsų protėviai puikiai išmanė maisto derinimo principus, naudojo begalę šiandien vadinamų netradiciniais lietuvių virtuvėje maisto produktų ir prieskonių. Penkias dešimtis metų trukęs savęs menkinimo ir istorijos neigimo laikotarpis bandė iš mūsų atimti tradicijas ir paveldą, primesti visuomeninio maitinimo, valgyklų ir užkandinių su garstyčių indeliu ant vienakojo stalo ir melsvų sardelių kultūrą. Kiekviena šeima sau priimtinu būdu kaupė ir saugojo virtuvės paveldą. Virtuvės, kurioje augo vaikai, kepė duona ir žąsis, šnekučiuodavosi mamos, dukros ir kaimynės, dalinosi patirtimi ir raugu ar paskutiniu puodeliu cukraus. Mūsų išdidūs ir save gerbiantys protėviai turėjo begalę tradicijų, prietarų, taisyklių ir ritualų, gamindami savo valgius ir sotindami artimą savo. Buvo dosnūs ir šilti, pagelbėdavo bėdoje ir pamaitindavo išalkusį. Išvaikius dvarkiemius ir mažus kaimus, nepritekliaus kamuojami varguoliai keliavo į miestus paskui savo šelpėjus. Apkeliavusius pusę Lietuvos, besislapstančius nuo tremties elgetos sugebėjo atsekti savo šelpėjus iki pat naujųjų namų durų.

Kaip ir tada, taip ir dabar, atkurdama istoriją dalinuosi savo šeimos tradicijomis, man – paprastais ir įprastais namų, amatų, virtuvės ir skonių pasakojimais, kurie kitiems spingsi magijos ir mistikos žiburėliais. Kad istorija nenutrūktų, tęskite ir jūs ją, kaupkite, pildykite ir perduokite savo geriausią namų ir virtuvės patirtį mažam, jaunam, artimam ar svetimam.


Aš dėstau Kauno technologijos universitete grafinį dizainą, lėtai kuriu „Pelkių žolės“ indus, pledus, suku smilkalus, auginu aromatines žoles, vaikus ir gaudau rūkus.

Teksto autorė: Indraja Raudonikytė

Tekstas publikuotas: žurnale Cikados #8