Susisuko kėnis su raudonėliu

raudonelis

Pavasarėjant dažnai nesusimąstydami žmonės degina pievas. Tikisi taip atželiančios vešlesnės žolės, svajoja, kad taip nunyksta kenkėjai, sudega erkės ar kiti parazitai. Tačiau vabalai pritaikė išgyventi tūkstančius metų ir jiems tikrai nei motais kažkieno svilinami laukai, jie iš rudens, saugiai įsirausia į samanas, velėna ir tikrai pasirūpina savo asmenine gerove. O mes naivuoliai, sekdami kokių tingių giminaičių rekomendacijomis, kurie iš rudens nenusišienavo pievų, tikimės padegdami padaryti tvarką…

Man pasisekė atrasti aromatines žoles, prieskoninius augalus, ir nemažai savo lysvėse ar pievose želiančių augalų aš nuskabau rudenį ar užsitęsusiais žiemos mėnesiais. Jau pasakojau apie levandą, juozažolę, dar vadinamą izopu, taip pat, savo mylimą, baltąjį pelyną. Tačiau viena iš pačių seniausių mano auginamų ir pažįstamų vaistažolių buvo raudonėlis. Prieš raudonėlį pažinau čiobrelį, ramunėlę ir medetką. Bet raudonėlis visada žavėjo ne tik savo stotu, žiedais, aromatu, bet ir universalumu. Tikriausiai visi mėgstantys pasisukioti virtuvėje pažįsta oregano, bet ne visi žino, kad tai paprastasis raudonėlis lot. Origanum vulgare. Šį augalą myli bitės, jame yra flavanoido apigenino, apsaugančio nuo vėžinių ląstelių dauginimosi, tinka jis arbatoms, makaronams, picoms, žuviai, mėsai, salotoms, eterinių aliejų gamybai ir… smilkymui. Tačiau grynas raudonėlis smilkdamas gali priminti mums pavasarį deginamą žolę. Tikriausiai taip yra todėl, kad dažniausiai deginami yra šabakštynai, krūmynai, kur gausiai želia dilgelės. O ir raudonėlis ir dilgelė – priklauso tai pačiai, notrelinių šeimai.

Kaip ir kasmet, nuėmus raudonėlių derlių, surišus jį į puokštes, pakabinus sausai ir tamsiai, papešiodavau dar ir stiebelių be žiedų, su didesniais lapeliais, prieskoniams. Kai raudonėlis sudžiūva – gausesnius žiedynus atskiriu arbatoms, lapus – prieskoniams ir uždarau viską sandariai stiklainiuose. Tačiau kelinti metai atlieka nemenkas glėbis stiebų, su retesniais žiedynais, smulkesniais lapais. Paprastai sunaudodavau juos vėlyvo rudens arbatoms. Įmaišydavau melisos, mėtos, vis rasdavau kur panaudoti. Tačiau pernai, kai pagaliau mažučiai raudonėlių sėjinukai tapo panašūs į krūmus, ne juokais nusistebėjau. Anksčiau vis atrodė, kad šio gėrio man nepakanka, kad raudonėlio reikia dar ir dar, o praėjusį gražų ir užsitęsusį rudenį susgribau, kad turiu jo daugokai. Taip surištas glėbis kuklesnių stiebų su lapeliais ir žiedais laukė savo eilės būti prideramai sunaudotas.

Įsižiemojus pasigedau kokio smilkomo spygliuočio. Suspaudė širdį prisiminus, kad mano prieš 20 metų pasodintą kadagį nupjovė namiškiai. Neturiu aš kadagio ir viskas. Eglė – labai jau biri, vos ėmus džiovinti jos šakeles, visus spygliukus pažeria aplink. Tad pernai pavasario eksperimentas, su egle ir kiečiu – nedžiugino, nors ir dūmavo jis stipriai ir gerai per Rasas, Šančių parako sandėlių prieigose, o ir kur gi tu gausi vešlių kiečio lapų, eglei įvynioti. Klaidžiojau po sodą, braidžiau savo žaliais guminiais batais po spalvą beprarandančią pievą, balas… Sukau aplink nuplikusius medžius ir ištuštėjusius krūmus. Pasidairydavau, kur ne kur, gal kokia šaka nulūžus, gal kur reik paremt, ar nukirpt. Taip prisliūkinau prie savo sodinto, prieš gerą dešimtmetį vaidinusio „kalėdų eglutės“ vaidmenį kėnio (lot. Abies alba). Kas man tada susuko protą sodinti dygiąją eglę ir kėnį, pamečiui, vieną nuo kito nutolusius vos per tris metrus. Maniau tada, nuo kaimynų prisidengsime, tankesnis sąžalynas bus. O kas iš to, kad abu medžiai vienas kito draugijos nemyli. Skursta pinasi šakomis. Kasmet vis apgeniu prieš šventes abu, advento vainikams sunaudoju jų šakeles. O šiemet, atrodo ūpo tiems vainikams nebuvo, tad porą kėnio šakų nuskabiau, gelbėdama jį nuo pykčių su sidabrine – dygiąja egle. Dėliojau tas šakas, dėliojau, ir prisiminiau savo raudonėlių stiebų glėbį. Tad parsivilkau visą grobį vidun, pradžiovinau kelias kėnio šakeles, kartu su raudonėliu padeginau ir supratau, kad šie du – gera pora. Tad pasigriebus lininį siūlą ėmiau sukti smilkalus. Taip gimė „Fir Fir susisuko“ – jei kam kyla klausimų ką reiškia pavadinimas, tai priminsiu, kad anglų kalba FIR reiškia kėnis. O lietuviškai, folklore, „fir fir“ ištiktukas naudojamas pasakojant apie kažką gudraus, landaus, greito, pelės, sako, fir fir ir nusinešė sūrį iš užmestų pelėkautų. Taip pačių smilkalų idėja, mintis, atkeliavo kaip ta pelė, fir fir ir susisuko.

Ne veltui kėnį puošia vietoje Kalėdų eglutės. Smilkalų „FIR FIR susisuko“ aromatas primins gražiausias metų žiemos šventes, kai namai prisipildo prieskonių aromatų, kepinių garai kutena nosį, svetainėje žvanga taurės ir stalo įrankiai, visi kartu sėda prie stalo, dalinasi šiluma ir artumu, o kampe stovinti eglutė (o gal tai kėnis) ima skleisti mišką menantį aromatą, kai dar vaikystėje, senelės dovanotos šventinės lemputės, sušildo medelio spyglius ir šakeles.