Natūralus, senoviškas muilas skirtas jūsų rankoms, voniai, virtuvei – namams. Pagamintas iš išskirtianai vietinių ingredientų, išgautų Lietuvoje.

Natūralus, senoviškas muilas sukurtas vadovaujantis tvarumo principu. Pagamintas pagal geriausias mūsų pramočių virtuvės tradicijas, kai nevalio buvo išmesti lauk net duonos trupinį. Tai natūralaus, senoviškas muilas, iš natūralių riebalų ir pelenų šarmo, praturtintas vingiorykščių nuoviru. Šio muilo gamybai ir tam, kad jis pasiektų jus, yra susidaręs, ko gero mažiausias CO2 pėdsakas iš daugelio Lietuvoje prekiaujamų muilų. Tam, kad jį pagaminti, niekas nebuvo gabenama lėktuvais ar laivais, nebuvo inaudojami tropikų miškai ar tuo labiau mažai apmokama darbo jėga. Mes per maži, kad galėtume puikuotis eco-cert ar fair trade standartais ar sertifikatais, bet viskas čia tikra, iš pirmų ranakų.

Natūralus, senoviškas muilas – tai muilas, šiek tiek primenantis senovišką ūkinį ar pirties muilą, tik švelnesnis, turintis mažiau šarmo ir puikiai šalinantis nešvarumus nuo jūsų rankų. Deramai subrandintas ir paruoštas naudojimui.

Natūralus, senoviškas muilas – pašalins nešvarumus, nuplaus, o jo suteikiamas švaros jausmas – primins tik tai kas būtina. Kai švara – tai vėjas, grynas oras, švarus vanduo ir salsvas vakaro kvapas lauke. Žydinčio sodo, gal ievos, o gal alyvos… o gal tik vėjo atnešančio šiuos aromatus iš tolybių.

Natūralus, senoviškas muilas sukurtas iš poreikio, paprasčiausiai deramai rankas nusimazgoti, ar prie šulinio, ar šiltuose jaukiuose namuose, švara kvepiančiame vonios kambaryje – neapsieisite be muilo. Uoslę dirgino gausiai gardinti muilai – vieni su žolelėmis, kurios bado delnus, kiti kvepia nebūtais rytietiškais kvapais – net nosį paleidžia. Susirūpinau, kur galima rasti paprasto muilo?! Ne mandro, prabangaus, bet tikro. Sukau ratus, uosčiau, ploviau, tryniau… Net ir patys teisingiausi – vis užjūriu kvepia. Suradau tikrą muilavirę, Boružę, katra nuo seno, šeimos receptus turi ir puoselėja, pasidalinau žolėmis, kiaulių ir avių taukais ir sutariau, kad išvirs ir man mažumėle – muilo, katras ne keliauninkas, pasaulio kvapais puikuojas, o tikro, nuo Kėdainių pusės, miškų ir laukų, vėjų subrandinto. Kaip tarėm, taip ir padarėm. O dabar gi – matau, kad ir su Jumis keliais gabalėliais galiu pasidalinti.