Kartais receptai gimsta ne iš kulinarinių atradimų, o iš prisiminimų. Iš vaikystės kvapų, skonių, daiktų ir žmonių, kurių jau seniai nebėra šalia. Vienas toks prisiminimas mane sugrąžina į ūkanotus ankstyvus rytus, kai su seneliu keliaudavome žvejoti, o atėjus pietų metui ir praalkus, paprasčiausios virtos perlinės kruopos tapdavo dieviško skonio gardėsiu.
Receptas nėra paveldėtas iš senelio virtuvės. Tai mano sukurtas patiekalas, įkvėptas jo pomėgio žvejoti, mūsų bendrų išvykų ir seno, aprūkusio, apvalaino aliumininio puodo, kurio dangčio kilpelė buvo prakišta senu vyno kamščiu, ir kuriame visada būdavo perlinių kruopų.
Artėjant mano senelio, veterinarijos profesoriaus Jono Čepulio, 100-osioms gimimo metinėms, norisi išsaugoti dar vieną istoriją apie jį. Ne apie profesorių, mokslininką ar gyvulėlių gydytoją, o apie žmogų, mokėjusį džiaugtis gamta ir gyvenimu.
Pamenu ūkanotus rytus, kai senelis keldavosi su saule, ir per rūkais prisidengusias pievas su meškerėmis rankose tyliai išeidavo. Nesvarbu ar jo tėviškėj Kuosių kaime, greta Rokiškio, atostogaujant Preiloj, ar namuose, tuometiniame Kauno pakraštyje. Gūdžiais okupacijos metais, tai buvo jo bažnyčia ir tikėjimas, ypač sekmadienį, tyloje susikaupus stebėti bundančią gamtą. Tai buvo ir jo poilsis ir meditacija, po darbo savaitės Lietuvos Veterinarijos Akademijoje, kur visą gyvenimą dirbo ir dėstė.
Deklamuodavo jis man aukštaitiškai A. Baranauską „ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, tada šilas nubunda…“. Tik prabėgus daugeliui metų, supratau jo tikėjimą, kai pati ankstyvais rytais išeidavau į rasotas pievas, ar rūkais pasidabinusius paupius.
Jis buvo toks tikras Žmogus, iš didžiosios raidės. Kupinas humanizmo tiesų ir principų, bet ir paprastas, atjaučiantis kiekvieną gyvą būtybę. Ne veltui mėgo deklamuoti Marcinkevičiaus „Homo sum“, kai ateidavo metas ištarti atsisveikinimo žodį skaudžią akimirką.
Kartais, kai žvejoti eidavo ne taip anksti, o aš buvau pakankamai didelė, kad nekelčiau perteklinių rūpesčių ir gebėčiau patylėti, pasiimdavo ir mane. O karosiukams pamaitint paimdavo nemažą, apvalainą aliuminį puodą, kurio dangčio kilpelėje puikavosi senas vyno kamštis, su virtom perlinėm kruopom. Pasėdėjus prie tvenkinio, ežero ar upės pusdienį, jos tapdavo taip pasakiškai skanios, kad krimsdavom jas saujom, kaip didžiausią gardėsį. Tik dabar, kai senelio nebėra, pamėgau perlines kruopas ir atradau jas iš naujo virtuvėje. Tad troškinį, kuris panašesnis į karštas salotas, o pavadinau „po žvejybos“, čia jei kartais liktų tų perlinių kruopų…
Jums reikės:
1,5 stiklinės perlinių kruopų, 500 g kiaulienos kumpio, 1 didelės morkos, 1 didelio ar kelių mažesnių svogūnų, 100 g saliero šaknies (galima keisti ar papildyti pastarnokais), 100 g pievagrybių, kuriuos galima keisti baklažanais ar papildyti saldžiaisiais pipirais, 3 skiltelių česnako, 0,25. a. š. grūstų pipirų, 0,5. a. š. druskos (visada galima pasūdyti papildomai), ir maždaug 4 v. š. alyvuogių aliejaus (galima maišyti su kiaulienos riebalais) kepimui.
Paruošimas:
Perlines kruopas išmirkykite per naktį ir virkite pasūdytame vandenyje, kol suminkštės. Nepamirkytos irgi puikiai tinka, tik teks virti ilgiau. Svarbu, kad verdant jos nesuvirtų į košę, o išliktų birios. Atvėsinkite. Žinoma, tiks ir tos, kurias buvot išsivirę žvejybai, ypač, ir jei grįžote tuščiu skrandžiu ir reikia kažką skubiai pagaminti. Kiaulieną supjaustykite mažais gabalėliais ar juostelėmis, panašiai, kaip pjaustytumėte jautieną bifstroganui. Įkaitinkite aliejų ir riebalus ir apkepkite supjaustytą svogūną, kol pagels, tuomet suberkite kapotą česnaką, kepkite kol apskrus ir galiausiai suverskite pjaustytą kiaulieną. Apkepinkite, pabarstykite druska ir pipirais. Kitoje keptuvėje su įkaitusiu aliejumi apkepkite šiaudeliais pjaustytas morkas, salierą ir pievagrybius, ir sumaišykite su jau apkepta kiauliena. Jei yra ūpo improvizuoti, kepinant galite pridėti ir paprikos, cukinijos ar kitų daržovių. Jei pateiksite porcijomis – berkite į lėkštes ar salotines perlines kruopas, o ant viršaus dėkite po šaukštą ar kelis kepintos kiaulienos su daržovėmis, tačiau jei skubate ir reikia pamaitinti šeimą, sumaišykite viską dideliame dubenyje ir dalinkite valgytojams. Kaip tik dabar proga papildomai pasisūdyti, pasigardinti sojos padažu ar kitais prieskoniais. Mano senelis valgė viską, gardžiuodavosi, girdavo ir valgį, ir šeimininkę. Tikiu, šios salotos būtų patikę ir jam.
