Judėdami „Panemunių keliu“, lankydami garbingas raudonų plytų pilis nužiūrim ne vieną nuorodą į poilsiui ar pobūviams skirtas kaimo turizmo sodybas. Vienos puikuojasi ištaigingais rūmais, kitos – išskirtiniu gamtos prieglobsčiu, ir tikiu, kone kiekvienas, gali atrasti sau ar savo šeimos, įmonės renginiui, susitikimui ar pobūviui tinkamiausią ir priimtiniausią vietą. Vis dar gausu sodybų, kurių specializacija – šeimos šventės, tokios kaip vestuvės, jubiliejai, krikštynos, talpinančių iki 100 ar daugiau svečių, tačiau populiarėja ir maži jaukūs namukai skirti tik šeimoms ar porai. Nebesistebime išgirdę ir apie kaimo turizmo sodybų kuriamą pridėtinę vertę. Vienose – gausu mokymų, konferencijų, vyrų ar moterų sueigų, dvasingumo, sveikatinimo, saviugdos stovyklų, kitos garsėja etnografinėmis edukacijomis ar užsiėmimais vaikams, mini zoologijos sodais ir fermomis ar muziejais. Užsukus čia netrūksta ir šias vietas menančių, simbolizuojančių, o gal net ir gardžių suvenyrų, ar praktiškų dovanų. Net ir pačioje mažiausioje trobelėje, skirtoje tik poilsiui ar nakvynei, šeimininkai parūpina medinių ar keraminių suvenyrų, šalikų, duonos, džiovintų vaisių, vilnonių kojinių, obuolių sūrio, žvakių, medaus, arbatų, uogienių ir kitų kaimiškų gėrybių. Tad ieškant vietos poilsiui, šventei, o net ir dovanų – tikrai nesunkiai rastume visko, ko širdis geidžia, bene visuose Lietuvos regionuose. O jei ko nors nerastume, pritrūktume – vos paprašius šeimininkų, tuoj pageidavimai bus išpildyti, dar ir su kaupu.
Rudeninėms migloms dengiant pakeles ir palaukes, norisi užsukti į jaukius namus, paklausyti įkvepiančių istorijų ir pakeliui išgerti puodelį šiltos arbatos. Nutilus rytiniam Pakaunės kelių piko triukšmui ir įvažiuojant į dar vienos rudens dienos vėžias, vieną pirmadienio rytą ir aš išsukau iš kelio, kuriuo dardu beveik kasdien. Tikrai žinojau kas laukia už posūkio, nes šeima puoselėjanti teritoriją, sudarančią, ko ne visą kaimą, pažįstama, ar bent jau žinoma daugeliui apylinkėse. Dar praėjusiame amžiuje šie darbštūs ir verslūs žmonės jau buvo žinomi Vilkijoje. Tais laikais, kai dažnas, mažiau darbštus kaimo vietovės gyventojas dejavo ir verkšleno dėl santvarkos pasikeitimo ar kolūkių griūties – Sadauskai ėmėsi agurkų auginimo verslo. Buvo įkūrę ir restoraną, ir kepyklą Vilkijoje, bet kaip ponia Laima šypsodamasi atsidūsta – turbūt tada dar buvo netinkamas laikas. O kaimo turizmas atsirado visai atsitiktinai, kuomet šeimininkai patys sau pirtelės įsigeidė. Pasistačius pirtį, paaiškėjo, kad ne tik draugai, bet ir tolimesni pažįstami, ir draugų draugai susidomėjo galimybe ją išsinuomoti.
Dabar, kai turizmo srautai juda link pajūrio ne tik greitkeliu, bet ir senuoju keliu, pro Jurbarką, link Šilutės, Rusnės – keliautojai pasigenda ir gardaus kepinio prie kelioninės kavos, ir sotesnių, patogesnių pietų. Anais laikais – vietos gyventojai užsukdavo arba atšvęsti šeimos šventes, arba kasdieninio bokalo alaus išgerti. O iš retų švenčių ar tokių kasdienių svečių – sunkiai beišsilaikysi. Šiandien, vis labiau populiarėjant kulinarinio paveldo tradicijoms, autentiškam vietos maistui ir gėrimams – gal būtų kitaip. Bet – ką čia apie praeitį. Bet jei ne darbščios šeimininkų rankos ir praeitis, klausimas ar šiandien šeima būtų pasiekusi to, kuo šiandien pelnytai didžiuojasi ne tik patys Sadauskai, bet ir jų verslo vadžias perėmusi jauniausioji duktė Monika su savo šeima.
Sadauskų sodyba turi savo gerbėjų ratą. Retas jos nežino, o ką jau bekalbėti apie šeimos gaminamus putinų produktus. Šis nuostabus augalas su savo unikaliomis vaistinėmis savybėmis pamilęs Karklės kraštovaizdžio draustinio vietoves. Jau beveik šimtmetį – čia, ponios Laimos Sadauskienės senelių ir tėvelių sodyboje augo putinai. Ne veltui šeima taip puikuojasi, kad tradicijas tęsia toje pačioje, dar seneliams priklausiusioje žemėje. Tiesa, kai pokalbis pasisuka apie šeimos istoriją, ašarų gumulas suspaudžia gerklę. Laimutė – gimusi tremtyje, ir tėvelių – senelių sodybą pažinojo tik iš tolo. Ir po teisybei, vardan istorinės tiesios, net ir sodyba galėtų vadintis ne Sadauskų… o pagal tėvelių ir senelių pavardę Radžiūnų. Su šeima grįžus į tikrąją tėviškę didžiulės sodybos šeimininkė tegalėdavo pažvelgti iš tolo, nes joje gyveno visai kiti, nepažįstami žmonės, nes nameliai buvo nacionalizuoti. Ir tik šeimos ūkiui priklausiusias žemes, atgavus nepriklausomybę pavyko susigražinti, kuriose su vyru ir pradėjo verslauti. Tad viskas, kas čia sukurta – jau Sadauskų šeimos nuopelnas, tik šių vietų dvasia priklauso ponios Laimos šeimos istorijai. Tiesa, džiugi istorijos atomazga šiandien, kad ne tik šeimos verslą ir tradicijas puoselėjanti jaunesnioji Sadauskų dukra Monika Sadauskaitė Pocė, bet ir pasitarusi su vyru, iš senelių ir prosenelių sodyboje gyvenusių žmonių išpirko savo mamos šeimai priklausiusią sodybvietę. Tiesa, nedaug kas ten iš tų laikų belikę, bet vardan „istorinės teisybės“ visas šeimos žemes pagaliau pavyks apjungti į visumą.
Išbandžius nemažai verslo sričių, Sadauskų šeima apsistojo svetingumo – kaimo turizmo verslo srityje. Čia pritaiko ir panaudoja anksčiau sukauptą patirtį iš kone visų sričių – pasitarnauja ir restorano laikais įgytos žinios, ir kepyklų laikotarpis, ir žinoma daržovių auginimas. Nors jaunoji Monika – nusišypso, ir pabrėžia, kad į žemės ūkį nebeketina pasukti šeimos verslo vairo, tačiau putinų sirupas, midus ir kiti gardėsiai – jau tapę vizitine Sadauskų sodybos kortele, kruopščiai gaminami čia pat įrengtame produkcijos ruošimo ceche.
Prasidėjus putinų sezonui – bruzdesys jaučiamas visoje sodyboje. Nors užsukau pirmadienio rytą, bet visa šeima, greičiau pasakyčiau – giminė, darniai, kaip bičių avilyje, žinodami savo pareigas, dūzgia užėmę pozicijas. Pro durų plyšelį kyštelėjus nosį, matau, kaip ponia Kristina, vilkėdama specialius darbo rūbus – kepuraites, pirštinaites ir prijuostes – sparčiai maino užsukamus stiklo butelaičius, į kuriuos teka tirštas putinų sirupas. Produkcija rikiuojasi į eilutes. Pavėsinėje, tolėliau – gausus putinų derlius surinktas dėžėse dar laukia savo eilės. Darbymečio įkarštyje sutikta ponia Laimutė Sadauskienė – pasivadina į savo virtuvę, kuri irgi pasirodo – sertifikuotas kulinarinis cechas. Kviečia išbandyti ir paragauti tik ką paruoštų kvepiančių naujovių. Čia – garuoja tik ką išvirtas ir pilstomas, aromatingas šalavijų sirupas – gardi arbata ir puikus vaistas nuo kosulio. Žolynų ryšulėliais nukabintos pastogės, aromatiniai augalai žydi greta vieno iš didžiulės Sadauskų sodybos pastatų. Čia pat aušta svečiams paruoštos savo sodų obuolių sultys, pagal seną, gerą laiko patikrintą metodą išpilstytos į stiklo tarą. O netoliese virtuvės – siūbuoja, užauginta iš bičiulės, paštu atsiųsto daigelio užveista, prancūziškų mėtų jūra, kurios vos judinamos vėjo gūsių skleidžia subtilų mentolio aromatą.
Vedina šeimininkės dairausi ir jaučiu, kad tuoj pasiklysiu. Pastatų ir zonų gausa – primena ne kaimo turizmo sodybą, o ištisą kaimą. Gerai, kad vos įvažiavus į teritoriją pastebėjau kelias nuorodas, nes tokioje teritorijoje orientuotis – tikrai painu. Svečių nameliai, didžioji pobūvių salė, teniso ir krepšinio aikštelės, tvenkinys su plūduriuojančiomis lelijomis, pirtelė, laipteliai aukštyn, žemyn. Tautodailininko iš Vilkijos skulptūra, sukurta specialiai Sadauskams, įamžinanti visas šeimos vertybes, istoriją ir nuopelnus. Ponia Laima susikuklina, kad stogastulpis, o gal Dionizo Poškos baublį primenanti skulptūra jau pasvirusi nuo laiko, tačiau tai ją daro tik dar autentiškesne ir primena, kiek daug metų ir laiko praėjo, nuo tų laikų, kai šeima šiose vietose ėmė kurti naują, savo istoriją, savo senelių žemėje.
Lankant viso „kaimelio“ statinius – jie tarsi atskiros trobelės, sodybėlės. Kiekvienas namukas – su visais patogumais, modernios architektūros, tačiau alsuojantis natūralumu, medžio apdaila, tarsi atskiri namai. Tai ir nakvynė pobūvių svečiams ir svetingi namai poilsiautojams, su terasa ryto kavai ir reginiu į išpuoselėtą gamtovaizdį. Ir didesniuose ir mažesniuose nameliuose – visur gausu šeimos akcentų. Mat vyresnioji dukra – menininkė, mokslus baigusi ir likusi gyventi Anglijoje, ne tik padeda planuoti viso „kaimo“ – kaimo turizmo sodybos viziją, bet ir sukūrė begalę mažų jaukių paveikslėlių, puošiančių ne tik tėvelių namus, bet ir svečių erdves. Šie smulkūs akcentai sujungia į visumą ir tarsi suteikia tęstinumą ir bendrą stilistinę liniją – kruopštūs grafikos darbeliai virpa pajauta gamtai, aplinkai, šmėsteli ir atpažįstami personažai ar gyvūnėliai, o kartu – suteikia jaukumo. O kad lankytojai per daug neatitrūktų nuo gamtinės linijos – erdves puošia ir mamos žolelių ryšulėliai – tai ne tik dekoras, bet ir namų aromatizavimo priemonė. Žingsniuodamos per rasotą ryto pievą prieiname eglynėlį, kuris išmoningai atskiria zonas ir sukuria užuovėją, šeimininkė prisimena, kad šį, jau miškelį primenantį sąžalyną pasodino vyresnioji dukra, o dabar čia – nemenkos eglės ošia ir stiebiasi į saulėtą dangų. Karštą dieną į šį miškelį pasislėpti nuo kaitros ir pažaisti slėpynių neria ir šeimininkų vaikaičiai ir svečių atžalos. Kaip greitai bėga laikas! Ponia Sadauskienė atsidūsta ir nusišypso, kad daug laiko ir sveikatos atidavė šeimos verslui, natūraliai ateina noras pailsėti, tad džiaugiasi, kad sodybos nereikėjo parduoti ar sukti galvą, ieškant samdomų darbuotojų, kas ieškotų klientų, su jais bendrautų, o jaunėlė Monika perėmė kaimo turizmo sodybos verslą tarsi savaime. Pajuokauja, kad tik kokį mažą kampelį ar namelį mamai galėtų palikti, o visam likusiam plote – tegu tik šeimininkauja.
Mamai antrina ir dukra, čia pat, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, baigusi paveldosaugos mokslus, vėliau kultūros paveldo ir turizmo studijų programą. Džiaugiasi, kad studijų metu įgytas žinias gali pritaikyti ir praktikoje. Tačiau jos “arkliukas” ir tikrasis talentas tikriausiai atsiskleidžia vadyboje ir komunikacijoje. Ji mėgaujasi bendraudama su klientais, ieškodama jiems tinkamiausių sprendimų ir planuodama kiekvieno įgeidžius atitinkančius renginius. Pasakoja, kad taip įsijaučia į švenčių planavimą, kad išgyvena kiekvieną jų, tarsi tai būtų jos pačios šeimos jubiliejus, krikštynos ar išleistuvės. Su užsidegimu pasakoja, kad ne tiek studijos, kiek gyvenimas ir šeima ją skatino veikti, bendrauti, verslauti. Kai tėveliai turėjo net dvi, vienu metu veikiančias kepyklas – Kulautuvoje ir Vilkijoje, ją, dar visai mažą mergaičiukę, mama ragindavo “eik eik, sausainių parduosi”, ir tas stumtelėjimas, raginimas, visada teikė pasitikėjimo savimi, skatino eiti į priekį. Tad šiandien, kuruoti nemenką kaimo turizmo sodybos veiklą – ne tik smagus iššūkis, bet ir malonumas. Paklausta, ar susiduria su darbais, kurie neteikia džiaugsmo ar yra sunkūs, jai nemieli, tik nusišypso – kiekvienas turime savo sritį, ir darome darbus tuos, kuriuos mėgstame. Visus ūkiškus, artimesnio santykio su gamta reikalaujančius darbus atlieka Monikos vyras – jam tai teikia daugiau džiaugsmo, tai jo sritis. “Aš čia užaugau, šioje sodyboje, šiame versle, ir jame esu dabar. Niekada nekilo minčių kažkur išvykti, ieškoti savęs kitur” – pasakoja jaunoji verslininkė ir čia pat įsisuka į dienos darbų verpetą.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Lapkričio mėnesio numeryje.
