Tikriausiai sunkiai rastume mūsų tarpe žmogų, neragavusi ar nemačiusi obuolių ar obels. Istoriją pradėsiu su Ievos ir Adomo… O tiksliau – nuo uždraustojo vaisiaus. Šiandien tas biblijinis obuolys teliko simboliu, alegorija… Taip, žaltys įkalbėjo paragauti obuolio Ievą, ji įkalbėjo Adomą… Abejoju, ar toks padaras kaip žaltys, galėtų apsupti, pakelti ir atnešti obuolį žmogui. Bet tai buvo seniai ir niekas nebepamena, kaip iš tikrųjų. Ar apskritai ten buvo žaltys (čia gal pakomentuotų gamtininkas M. Čepulis), ir ar ten buvo obuolys?
Bet obuolius lietuviai vertino nuo seno, apdainuodavo juos dainose, folklore. Ne tik lietuviai, o ir kitos Europos šalys, savo mene vaizdavo obuolius, ir kaip tikrus, auksaspalvius sultingus vaisius, ir kaip perkeltinę prasmę turinčius simbolius.
Jei vidurio Europos didikų dvaruose, pilys, dar viduramžiais, buvo galima rasti ne tik gardžių, sultingų obuolių, bet ir atvežtinių citrusinių vaisių, persikų ar vynuogių. Tai paprasti žmonės, toli nuo diduomenės, net ir laukinius obuoliukus vertino, rinko ir naudojo, tiek liaudies medicinoje, tiek kulinarijoje. Obuoliais būdavo įdaromi laukiniai ir naminiai paukščiai, obuoliai buvo džiovinami ir ruošiamos jų arbatos ar net vaistiniai preparatai.
Šiandien apsidairius, greta sodybų vis mažiau ir mažiau tikrų senų sodų su senosiomis obelų veislėmis. Dažniausiai net ir vyresnio amžiaus sodybų šeimininkai, neapsikentę perteklinio derliaus ir nebeturėdami tinkamų sąlygų, o ir prasmės saugoti vaisius – išpjauna senuosius medžius ir prisisodinę žemaūgių ar kolonijinių vaismedžių džiaugiasi greitu pasirinktos veislės derliumi.
Aš labai pasiilgstu sodų su aukštomis, plačiašakėmis obelimis, jų teikiamu pavėsiu ar pavasarį apipiltų žiedais. Akį glosto ir rudenį nukibę obuoliais. Norėčiau, kad „po mano langu“ suptųsi obelų šakos, dūgztų bitės pavasarį, raustų obuoliai rudenį. Ir visai nesvajoju apie serbentų krūmo dydžio obelaites, kurias, kaip kokias močiutėles reikia ramstyti lazdelėmis. Kelias buvau pasisodinusi ir likau nesupratusi tokios sodininkystės ar sodo prasmės. Gal „angluose“ ar kituose užsienio kraštuose, kur sodas ir daržas vadinamas vienu ir tuo pačiu žodžiu „garden“ ir priimtina „aptarnauti“ tokias obelėles, bet man obelis – medis. Vienas garsiausių šių laikų sodininkų – Algirdas Amšiejus yra užsiminęs, kad norint sulaukti vaisių ant tikro didelio medžio, jį pasodinus gali tekti laukti ne keletą, o net kelioliką metų. Tą patį medį, visus tuos metus, taipogi reikia aptarnauti – ravėti, tręšti, laistyti, genėti, saugoti nuo kenkėjų. Bet mano akimis – turėsime ne tik vaisių, bet ir medį, o ne rykštę.
Prieš kelis amžius, kai medžių skiepijimas dar nebuvo paprastas ir visiems prieinamas užsėmimas, žmonėms trūko ir įrankių ir žinių, vaisių sodai buvo didelės prabangos dalykas. O prieš beveik šimtą metų, mano a.a. senelis Jonas, dar jaunas berniokas, prisikasęs iš pamiškės laukinių obelaičių ir pasodinęs jų tėviškėje, greta gryčios, ėmėsi skiepyti. Kiek teko girdėti iš jo pasakojimo – ragaudavo aplinkiniuose kaimuose, pas kaimynus augančių obelų vaisius ir susirinkęs skiepų šakelių saują keliaudavo namo. Čia į laukines obelaites skiepijo tuo metu populiarias veisles – pepinus, antanines, kurių pavadinimų dar tuo metu nežinojo. Gal todėl mūsų šeimoje augančių vaismedžių pavadinimai buvo ne jų tikrųjų veislių, o pagal kaimynų ar giminės, iš kur gauti skiepai, kartais – pagal vietovę, kaimą. Obuolius senelis vertino, ir mus, vaikus, mokė taip pat elgtis. Net žiemą, parneštus iš rūsio, įpuvusius, išpjaudavo „išoperuodavo“ ir supjaustęs skiltelėmis – vaišindavo visus zujančius aplink.
O kur jau kiti obuoliniai dalykai? Gimę paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais, turbūt dar pamena savo vaikystės šventes, kur šviežio vandenėlio atsigerti – negausi, nebent iš krano. Per pobūvius, sueigas ant stalų liūliavo tik ąsočiai su obuolių sultimis. Moliniai, stikliniai ar krištoliniai, bet kiekviena šeima šiuo geru apsirūpindavo prieš žiemą. Jei neturi savo sodo, kad obuolių sultims pasirinkti – rasdavosi apleistos sodybos, nenaudojami kolektyviniai sodai, ir sultis spausdavo ko ne visi. Kas namie susikonstravęs „presą“, kas prakutęs spaudyklą įkurdavo, kur marios rudo skysčio tekėdavo į metalinius „bidonus“, o su jais – į virtuves. Čia didžiuliai garuojantys puodai ir trilitriai stiklainiai visaip vartomi keliaudavo ratu aplink stalą, spinteles, kol būdavo sunešami į rūsį. Išmanesni – sultis maišydavo su kitais vaisiais, daržovėmis.
„Nutikus“ progai ar užgriuvus svečiams iš rūsio keliaudavo atgal į butus, salionus ir virtuves, kartais drumzlinas, rūgštokas skystis. Jei plaukioja pelėsis – ne bėda, tuoj įpilsim kmynų arbatos – ir reikalas išspręstas. Man obuolių sulčių gėrimas per tas šventes – buvo baisiausia bausmė. Dar dabar jas prisiminus burnoje ima darytis rūgštu…
Visai kitokios nuomonės buvau apie obuolienę – konservuotą obuolių uogienę. Šitas pagardas ar kaip kitaip jį pavadinti, atranda vietą mano šaldytuve ir ant stalo ir dabar. Obuolienes virdavo ne visi. O mūsų šeimoje į obuolienę keliaudavo tik krituoliai arba įgedę žieminiai obuoliai (kiti, sveiki, sunumeruotomis dėžėmis – į rūsį žiemai). Pirmiausia tuos kietuosius nulupdavo, užpildavo cukrumi ir ko ne parą laukdavo, kol susiformuos sirupas ir košę bus galima pradėti virti. Minkštus, rudeninius – lupdavo ir smulkindavo nuo ryto ligi vakaro – senelė, prosenelė, tetos ir net kaimynės. Juos būdavo galima sukrėsti ir vėliau beverdant – vis tiek „sukris“. Senelis iškaitindavo su fakelu ir paruošdavo obuolienei greta plytos į piramidę sukrautų, nei daug, nei mažai – apie 50 trijų litrų stiklainių. Tiek obuolienės iškunkuliuodavo mūsų namuose, kuriuose vienu metu gyveno proseneliai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai. Daug jos iškeliaudavo iš namų ir kaip dovana, ir kaip natūrinių mainų vienetas, o nemažai ir patys suvalgydavome, prie „pyrago“ (kas tuo metu buvo vadinama tiesiog balta duona), ir prie vištos ar kitų gėrybių priderindavom.
O kantriausiosios šeimininkės – kai jau baigdavosi obuolienės karštinė, likdavo maišyti jos likučių, mažesniuose, plokščiadugniuose, storasieniuose puoduose – virdavo obuolių sūrį. Kas šiuolaikinėje terminologijoje gal labiau panašu į stangrų marmeladą. Tačiau kiekvieni namai turėjo savo receptūras, savitą aromatą ir savo – obuolių sūrį. Kas su slyvomis, kas su gvazdikėliais, kas su cinamonu virdavo. Kas šiandien – egzotika, delikatesas ar vaikystės sentimentai, tas prieš keturias dešimtis metų tebuvo pabodusi kasmetinė rutina. Bet ir dabar – gera ragauti, gaminti ir prisiminti, taip saugant ir dalintis istorija su savo šeima.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Spalio mėnesio numeryje.
