Lankydami senelius kaime dažnas prisimename statiškus gyvenusių ar vis dar gyvų artimųjų tuoktuvių fotografijas žvelgiančias į mus nuo medinių, daugiasluoksniais, daugiaspalviais tapetais dengtų trobos sienų. Kelionių fotografai netyčiomis ar tyčiomis užklydę į apleistas, pamirštas ir griūvančias sodybas ir dabar sutinka į juos žvelgiančių šeimininkų ilgesingus, romantiškus, o gal dramatiškus ar negyvus žvilgsnius, iš ant sienų kabančių nublukusių, anilino dažais spalvintų, o gal net nespalvintų fotografijų.
Sovietmečiu, doras kolūkietis neturėjo teisės, o gal bijojo, garbingose namų vietose kabinti šventųjų „abrozdėlius“, tad džiaugdavosi savo, tėvų, vaikų ar vaikaičių fotografijomis padabinęs savo kuklius namus. Vyresnės kartos kaimo žmonės, vedini tradicijų, mažiau bijantys persekiojimo, o gal kaip tik, slaptesnėje vietoje ant sienos kabindavo ir nukryžiuotąjį, paveldėtą iš kartos į kartą, perduodą tėvų vaikams, į naujus namus besikeliantiems, ar tiesiog, visada ten kabėjusį nuo neatmenamų laikų. Jei „padabnesnio jėzusėlio“ kuri šeima neturėjo tradicijos kabinti greta krikštasuolės, garbingiausioje namų kertėje, tai šventą „abrozdėlį“ su Mergele ar Motina Marija, šventųjų gyvenimo epizodus pasikabindavo dažnas. Ir ne būtinai vertingą, seną istorinį paveikslą ar ikoną, populiaru buvo ir prie bažnyčios ar kapinių parduodamus perfotografuotus, žymių tapytojų kūrinius, o kartais ir tiesiog realistiškai nupieštus, nutapytus, fotografų daugintus dailių žmonių su aureolėmis atvaizdus pasikabinti ant sienos buvo būtina. Man, nors ir girdėjusiai krikščioniškojo pasaulio istoriją, visada buvo smalsu, kodėl tie paveikslai tokie skirtingi, jei tas Dievas, vienas ir tas pats. O kai buvau visai maža – Jėzaus Kristaus atvaizdai pas pažįstamus kaimo žmones ant sienų, man kėlė tiesiog gerą emociją, saugumo jausmą, mat dažnai jis būdavo vaizduojamas kaip jaunas vyras su barzda ir ilgais plaukais, būtent taip, kaip tuo metu atrodė mano tėtis.
Visai garbingą vietą dažnuose namuose užimdavo ne tik šventi paveikslai, bet ir rusų menininkų peizažų reprodukcijos ar net pramoniniu būdu austi gobelenai, vaizduojantys rudeniškai pageltusius berželius (o gal tai būdavo išblukę reprodukcijos), eglynus su juose besiganančiais elniais, stirnomis, briedžiais, kiškiais, lapėmis, o viso to klasika – meškų šeimyną ties išvirtusiomis pušimis „Rytas pušyne“, puošusi dažnus namus. Negaliu pasakyti, ar tos meškos visais atvejais mums primindavo „didžiojo brolio“ galią, bet nuo mažų dienų supratau, kad tie meškiai – rusiškas reikalas. Gal todėl, kad meškos/meškio simbolika buvo siejama su Maskvos olimpiada, kuri vyko kai dar buvau visai mažutė, bet propaganda visais kanalais tuos meškučius bruko visur, žinoma, ir į žaislų parduotuves, ir į kiekvienus namus.
Lankantis ne tik kaimo sodybose, bet ir kolektyviniuose soduose ar vasarnamiuose pastebėdavau ir kitokių meno kūrinių, ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dažnai atkreipdavau dėmesį į iš gintarėlių sudėliotus kičinius peizažus, parvežtus iš pajūrio amatininkų turgelių, taip pat ir profesionalaus ir mėgėjų meno kūrinių, o dar vėliau, šių, kartais visai aukšto meninio lygio paveikslų vietą pradėjo užimi iš rytų atkeliavę klaikūs spaudiniai ant polietileno ar plastiko, vaizduojantys dailias rytietes, katinukus, šuniukus ar nežinomų gėlių kompozicijas. Taip ir pripažintų dailininkų, ir savamokslių sukurti apmūsiję paveikslai keliavo į laužus, krosnis ar kokiai skylei sienoje/spintoje užkišti.
Šiandien mes kurdami savo namus kaime atsakingiau renkamės, kuo juos puošime. Vieni, pasirinkę skandinaviško minimalizmo tradiciją ar japonišką lakoniškumą atsisako arba renkasi meno kūrinius itin atsakingai, retkarčiais interjerą papuošdami skulptūrinėmis miniatiūromis, originalesniu, tačiau funkciją turinčiu baldu.
Brangindami tradicijas, dažnas mūsų ištraukiam senelių ar prosenelių saugotus šventųjų paveikslus, kartais tai – tiesiog Aušros vartų Marijos atvaizdas, kartais, tęsdami tradiciją – patys įsigyjame sakralumą savyje nešančius kūrinius, vaizduojančius angelus, stilizuotą šventosios šeimos atvaizdą, o gal – kuklų kryželį. Jei švenčiausią namų kertę užpildėme prisiminimais ir suteikėme gal net altorėlio prasmę, tai atokiau – gali atsirasti ir senų reprodukcijų su peizažais ar miško žvėrimis, nes mūsų sodybos ir kaimo emocijų aukuras kūrenasi tokiais prisiminimais. Gal kas sukabins visus liaudies meno artefaktus, kuriuos sukaupė ir nebesaugo artimieji, giminė ant naujų namų ar vasarnamio sienos, nes tai taip kaimiška ir artima, neša savo istoriją…
O ką gi aš kabinsiu ant sienos? Dėlioju prie sienos paveikslus sukurtus savo dėstytojų, savo pačios, bičiulių ar kitų, mažiau žinomų, bet Lietuvos istorijon įrašytų meno kūrėjų. Štai ir senelės pusbrolio, nors ir savamokslio, bet pripažino tautodailininko peizažai, o čia dar ir šeimos portretai…
Remontuojant senąją trobą, kurią dabar noriu vadinti namu ar namais, nusprendėme didinti langus. Vienaip ar kitaip namo charakterį keitėme. Sienų plotas mažėjo. Branginau reginius aplink, dėl kurių ir atsikraustome į šį atokų kampelį. Dairantis, kur kabinti paveikslus, matau, kad vienas langas įrėmina bažnytėlę horizonte, kitas – medžiais apaugusį, mažai žinomą piliakalnį. Valgomojo langas – tai ta mišką vaizduojanti reprodukcija, kurią kartas nuo karto papuošia gyvi danieliai ar stirnos. Verandos langai – tai visa mišraus miško linija, rudenį nusispalvinanti daug įspūdingiau nei bet kokie paveikslai, nors reginį pro pietvakarių langą, prieš Ukrainos karą, juokais vadinau „Šyškinu“. Reginys į sodą, su vasara mirgančiais obelų lapais, gėlynu ir daržu – ne prastesnis, nei sukurtas paties Renuaro… Tad ar tikrai reikia paveikslų? Pasirodo galima ne tik be paveikslų, bet ir be užuolaidų – tai tokia prabanga turėti tikrą reginį, o ne padirbinį! Reginį garsu iliustruoti rekomenduoju „Estampes : pour le piano“ Claude Debussy.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Lapkričio mėnesio numeryje.
