Patį pirmą kartą aplankius mūsų sodybą, anyta apsižvalgius tarė: aš jau matau, kaip tu čia kepi savo duoną! Kadangi buvau ištekėjusi jau šešerius metus, o duoną kepiau orkaitėje tėvų namuose, tai šį pasakymą priėmiau, ne kaip kokią naštą, ar primestą požiūrį, darbą, o kaip iššūkį sau ir laikui.
Kai buvau mažutė, senelio tėviškėje, Aukštaitijoje (apie šią sodybą šiais metais jau pasakojau) gyveno teta Irena ir savo šeimos duonkepyje kepdavo nuostabaus skonio pynutes. Čia pat dūzgė bitės, ganėsi karvutės, tad pynutė su sviestu, medumi, užgeriama pienu – buvo kažkokios šventos idilės, tobulo gyvenimo kaime simbolis. Yra tekę užsukti pas tetą Ireną, kada pati būdavo išėjusi į kolūkį, ar pas kaimynę, ir nesulaukus jos grįžtant, po truputį, nejučiomis pasivaišinti jos pūkų minkštumo, pasakiško gardumo kepiniais. Tiesą pasakius, net maniau, kad tai tokia vienintelė vieta pasaulyje, kur šitokie dalykai vyksta – malkinėje krosnyje kepa gardžiausi pyragai, namai kvepia medumi…
Bet paaugus, nukeliavus į Dzūkiją, į draugės Miglės kaimą, juokingu pavadinimu – Smarliūnai, ten išgirdau legendą „apie geležinę bobą iš šulinio lipančią“, ir netrukus – savo ausimis išgirdau, kaip ta „boba lipa iš šulinio“ – ogi ritmingas, žingsnius primenantis kaukšėjimas sklido per lauką iš kaimynų – Pilvelių sodybos. Pilvelių vaikaičiai mane gąsdino, kad šiukštu, neiti arčiau, o tuo labiau prie šulinio – nes „ta boba – labai rimtas reikalas“. Aišku, smalsumas, o dar tokia legenda – nuvedė tiesiai pro bičių avilius, per sodą pas kaimynus, ir netoli trobos durų, tikrai prie šulinio pamačiau savo akimis tą „bobą“. O tai – mielo veido močiutė, ponia Pilvelienė, atsisėdus ant suolelio, rūpestingu veidu mušė sviestą. Nedaugžodžiaudama pakvietė mus vidun, pasodino šviesioje virtuvėje prie baltos spintelės, kur dailiai sulipdytas į rutulį, dubenyje stūksojo sviestas, greta – litrinis su medumi ir žinoma – tokia pati puri, minkšta ir be galo gardi – pynutė. Och koks malonumas, tą tikrą, gyvą, šviežią maistą, išsibėgiojus laukais, godžiais kąsniai bruktis burnon! Atrodo daugiau nieko ir nereikia, anei blynų, anei saldumynų, ar dar kokių kitų užkandžių. Tai ne dabar…
Tos naminės pynutės man suko galvą visą vaikystę, vis bandžiau, taikiau kažką panašaus ir pati iškepti vaikystės namų orkaitėje. Bet mielinė tešla lipo prie pirštų, dubens sienų, tyso ore ir niekaip nenorėjo likti skardoje, kai bandžiau formuoti paprasčiausias apvalias bandutes. Į pagalbą atskubėjusi mama – pylė dar miltų, padėjo išsivaduoti iš tešlos pinklių… Ir kažką tą kartą iškepėm. Dar vienas bandymas buvo kiek sklandesnis, bet bandelės – pynutės, nei iš tolo nepriminė tetos Irenos bulkų, mūsiškės buvo trapios, kietokos, gal ir skanios – bet lūkesčių netenkino. Tad kepinių reiklaus kuriam laikui užmečiau, o ir skonis keitėsi, saldumynai ėmė mažiau džiuginti.
Nebuvau užkietėjusi juodos duonos gerbėja. Nepatiko rūgtis, parduotuvinės duonos aromatas, forma. Naminė, sovietmečiu parnešta iš Zanavykų turgaus – buvo saldi ir tikrai tinkanti vaikiškam skoniui. Bet jos užvalgius, ko tais pykdavo skrandukas. Taip augdama valgiau visokias šviesias duonas, arba apskritai, atsisakydavau tokio dalyko. Bet laikas bėgo.
Po studijų, gyvenimas nubloškė mane į žaliąją sala – Airiją. Vos baigusi studijas ir gavusi darbo pasiūlymą pagal šviežiai įgytą profesiją save išbandžiau kitoje šalyje. Vos pasidžiaugus nauju kraštu, jo išstorija ir gamta, ėmė kankinti ilgesys. Namų, artimųjų, visko, kas lietuviška. Supratau, kokia didi patriotė esu, tik išvykusi ilgesniam laikui. Vienintelis vaistas nuo to ilgesio – buvo lietuviška juoda duona su bryzeliu lašinių ar rūkytos šoninės, kuri gražindavo ir į vaikystės keliones su seneliais, ir į laikus, kai su tėčiu namus statėm ir vasaros pietūs būdavo juoda duona, lašiniai ir pomidoras… Neilgai užsibuvau svečioje šalyje, o vos grįžus ėmiau domėtis lietuviškos juodos duonos istorija ir kepimo vingrybėmis. Perskaičiau viską ką tuo metu radau – pradedant visomis „Lietuviškų valgių“ versijomis, Pachliopkinu, baigiant P. Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, su labai dailiu J. Tolvaišio sukurtu viršeliu. Ir po kelių bandymų, skolinto raugo, receptų išbandymų, viską pradėjau nuo nulio. Taip kaip širdis liepia – prisiroviau ajerų lapų, užsiauginau savo raugą, nusipirkau duonkubilį ir ėmiau kepti savo, tikrą, juodą duoną. Ir taip 10 metų, juoda duona buvo ir puiki dovana, ir vaišės, ir žinoma maistas. Bet ištiko gyvenimas – kraustynės ir kiti rūpesčiai beveik metams atidėjo mano kepinių kelią. Bandžiau visokiuose puoduose moderniuose – bet nieko panašaus nesigavo.
Sodyboje prieš keletą metų, a.a. krosnių meistras Sigitas Dedela pastatė man mano užprašytą naują duonkepį, nes senasis buvo sugriuvęs. Po truputį, jaukinantis savo naujus namus, ratais, kaip katinui vaikščiojant aplink, kūrenant ir visaip kaip myluojant tą krosnį, šiemet mūsų rąstinėje troboje pakvipo šviežiai kepta, namine, juoda, natūralaus raugo duona.
Tas kvapas ir jausmas širdį užpildė pilnatve ir ramybe. Bet kur gi mano natūrai imti ir džiaugtis, pasiekus vieną viršukalnę? Sekantis žingsnis – užsiauginti senovinius rugius savo duonai. Ne maišais, o truputį, tiek kiek reikia šeimai. Tad užkąskime į sveikatą, kad tie planai ir norai nesibaigtų ir judintų mus į priekį. O gal ir jūs jau sumanėte kepti duoną savo sodyboje? O gal ir kepate?
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Rugsėjo mėnesio numeryje.
