Daugelį profesionalių sodininkų ir mėgėjų teko sutikti, girdėti ar matyti – gyvai ar ekranuose. Kiekvienas jų turi savą žodyną, mėgstamas veisles, genėjimo, skiepijimo ir vaisių saugojimo būdus. Vyresnės kartos sodininkų kalboje iki šiol galima išgirsti slaviškų terminų, vokiškų žodžių ar vietinių pavadinimų, priklausomai nuo to, iš kokio Lietuvos krašto žmogus kilęs ir iš ko sodininkystės mokėsi.
Mano senelis Jonas Čepulis irgi turėjo savo sodininkystės kalbą. Tik jis buvo ne agronomas, o veterinarijos gydytojas, mokslininkas ir profesorius, akademinei bendruomenei priklausęs daugiau nei šešiasdešimt savo gyvenimo metų. Tiesa, agronomu jis vos netapo. Pokario metais pradėjęs agronomijos studijas greitai nusivylė sužinojęs, kad baigus mokslus jo laukia kolchozo agronomo darbas. Po pirmojo kurso perstojo į tuometinę Lietuvos veterinarijos akademiją ir visą profesinį gyvenimą paskyrė veterinarijai. Ne kartą buvo vadinamas Daktaru Aiskauda. Tačiau aistra sodui, prasidėjusi dar gerokai prieš studijas, niekur nedingo. Ji tiesiog liko jo privataus gyvenimo dalimi.
Pirmasis sodas
Dar būdamas paauglys tėvų ūkyje, Kuosių kaime Rokiškio rajone, Jonas įveisė nemažą obelų sodą.
Obuolys tarpukario kaime nebuvo toks savaime suprantamas vaisius, koks atrodo šiandien. Šeimoje buvo pasakojama, kaip jaunasis Čepulis – vienintelis sūnus tarp šešių seserų – skaitė, domėjosi, sėjo laukinių obelų sėklas, augino medelius, mokėsi juos skiepyti. Skiepų gaudavo iš labiau prakutusių kaimynų, o iš jo paties pasakojimų esu girdėjusi ir apie veisles, parsineštas iš Rokiškio dvaro sodo.
Pabaigęs veterinarijos studijas ir su šeima įsikūręs Kauno pakraštyje, vos pradėjęs statytis namus, greta jų ėmė veisti naują sodą. Vėliau, jau būdamas Lietuvos veterinarijos akademijos dėstytojas ir gavęs „kolektyvinį sodą“ netoli Užliedžių, savo pomėgį tęsė ir ten. Nuolat grįždavo ir į Kuosius, kur tėvų sodyboje gyveno viena iš seserų, prižiūrėdavo jaunystėje sodintus medžius, genėdavo, skiepydavo. Tiesą sakant, kur tik atsirasdavo žemės lopinėlis, ten netrukus atsirasdavo ir Jono rasoda.
Iš sėklų jis daigino kriaušes ir obelis, augino poskiepius, skiepijo naujas veisles. Medeliai paskui keliaudavo į šeimos sodus, pas gimines, kolegas, draugus ir kaimynus.
Pamenu jo tvirtas rankas ir sodininko peiliuką, kurį prieš skiepijimą kruopščiai pagaląsdavo – „išpustydavo“. Specialiai obuoliams ir bulvėms įrengtame rūsyje būdavo saugomi surūšiuoti ir sužymėti skiepai. O jeigu geros obelų, kriaušių ar slyvų veislės tikrojo pavadinimo nežinojo, ji netrukus gaudavo naują – pagal žmogų, iš kurio skiepas atkeliavo, ar vietovę.
Taip mūsų šeimos žodyne atsirado „mašanauskinė“ slyva, „didvejo“ kriaušė ar „kandzežauskiniai“ obuoliai.
Buvo ir oficialių vardų. Senelis didžiavosi Tado Ivanausko „Vyčiais“. Šie obuoliai ir man vaikystėje turėjo kažkokio mistinio žavesio – ne vien dėl skonio, bet ir dėl lietuviško pavadinimo. „Vytis“ skambėjo visiškai kitaip tarp visų malinovkų, konfetnajų ir antonovkų.
„Indrutės mėgstamieji“
Tikriausiai kiekvienas, turėjęs šeimoje tikrą sodininką, pažįsta ypatingą jausmą, kai kažkas rūpinasi ne tiesiog sodu, bet tavo medžiu. Man, mažai mergaitei, senelis į laukinę obelaitę įskiepijo veislę, kurią pavadino „Indrutės mėgstamieji“. Jokios tokios veislės, žinoma, nebuvo. Tai tebuvo saldi žieminė koštelė. Bet kiek daug reiškė pats suasmeninimas – žinojimas, kad kažkur sode auga būtent tau skirtas obuolys. Daugelio dalykų nevertiname tada, kai jie vyksta. Senelis atrodė amžinas. Atrodė, kad visada bus kas paskiepija, nugenėja, nusprendžia, kuri šaka nebereikalinga, atpažįsta veislę iš skonio ar odelės, o nežinomai suteikia vardą. Dabar jo sodintų ir skiepytų obelų likusi vos viena kita. Vienas įveikė ligos, kitas jis pats išpjovė, kai nustojo derėti, dar kitos pasitraukė užleisdamos vietą kitai jo aistrai – graikiniams riešutmedžiams. Tačiau turbūt tik dabar suprantu, kad senelio sodininkystė nesibaigė ties medžiu. Ji tęsėsi iki paskutinio obuolio.
Obuolio operacija
Šiandien žmonės dažnai skundžiasi obuolių pertekliumi. Ypač senesnėse sodybose, miesteliuose ar priemiesčiuose, kur dar išlikusios didžiulės senųjų veislių obelys. Obuoliai byra, jų nebespėjama rinkti, dalijami maišais arba keliauja į kompostą. Čepulių namuose obuolio kelias būdavo gerokai ilgesnis. Gausaus derliaus metais senelis obuolius dalindavo giminėms, draugams ir kaimynams, veždavo politinių kalinių šeimoms, vaikų namams. Savo užaugintas derlius jam turėjo vertę. Tikriausiai todėl, kad tą vertę pažino dar vaikystėje. Gal ir todėl, kad pokario bei sovietmečio žmogaus santykis su maistu buvo visai kitoks nei šiandien. Tačiau dalis obuolių vis tiek likdavo žiemoti rūsyje. Ir čia prasidėdavo ritualas, kurį prisimenu bene ryškiausiai. Jeigu žiemą ar vėlyvą rudenį rūsyje laikomas obuolys pradėdavo gesti, senelis jo neišmesdavo. Atsisėsdavo, pasiimdavo peilį ir pradėdavo jį darinėti. Tiesą sakant, žodis „darinėti“ čia net nelabai tinka. Jis obuolį operuodavo.
Veterinarijos profesoriaus rankose vaisius virsdavo beveik pacientu. Senelis atidžiai išpjaudavo suminkštėjusias ar parudavusias vietas, apžiūrėdavo, dar ką nors pataisydavo, nupjaudavo plonytį kraštelį ir galiausiai iš to, kas kitam jau būtų atrodę kaip išmetamas obuolys, likdavo kelios nepriekaištingos skiltelės. Tada prasidėdavo dalijimas. Po skiltelę namiškiams. Ir būtinai su komentaru, kokia tai veislė, kuo ji gera, kada sunoksta, kaip laikosi, koks jos skonis. Senelis mėgo miltingus obuolius. Aš – nelabai. Bet atsisakyti skiltelės kažkodėl buvo sunku. Dabar tas jo dalijimas man atrodo turėjęs kažką labai seno, beveik priešistoriško. Tarsi būtų dalijama duona. O gal net ostija. Mažas vaisius, išaugintas iš jo paties sodinto ar skiepyto medžio, išsaugotas rūsyje, išgelbėtas nuo puvinio ir galiausiai padalytas tarp žmonių. Tuo metu apie tvarumą nekalbėjome. Apie žiedinę ekonomiką – juo labiau. Bet obuolys turėjo būti suvalgytas. Ne todėl, kad taip liepė kokia nors teorija. O todėl, kad kažkas jį pasodino, skiepijo, genėjo, laukė derliaus, nuskynė, sunešė į rūsį ir saugojo. Išmesti jį paskutinėje šio ilgo kelio atkarpoje būtų buvę beveik nepadoru.
Obuolienės diena
Rudenį ateidavo obuolienės metas. Tai nebuvo greitas puodas uogienės vakarienei. Obuolienės virimas tapdavo kone viso savaitgalio darbu. Pirmiausia dėžės obuolių, atkeliavę iš sodo numazgojamos, tada supjaustomos, užpilamos cukrumi. Kitą rytą senelis specialiai tam užkurdavo malkinę viryklę ir kantriai kūrendavo ugnį. Didžiuliame puode obuoliai iš lėto virsdavo tiršta mase, kurią reikėjo maišyti, maišyti ir dar kartą maišyti. Valandų valandas. Kad neprisviltų, kad sutirštėtų, kad pasiektų tą reikiamą būseną, kurią jis, regis, nustatydavo be jokių termometrų ar instrukcijų. Dar vienas vaikystės reginys – stiklainiai. Trilitriai. Senelis juos kaitindavo taip drąsiai, kad mano akimis atrodė beveik kaip fakiras. Senelio „fakelai” iš seno virbalo, vatos ir medicininio spirito, melsvos ugnies kamuoliukai, tasi patys šokinėja stiklainiuose. Karštas stiklas, verdanti obuolienė, malkomis kūrenama viryklė – visas procesas turėjo savo tvarką ir choreografiją. Paskui tie stiklainiai iškeliaudavo į rūsį. O žiemą, po vieną, kartą per kelias savaites, būdavo parnešami atgal į virtuvę. Senelis obuolienę valgydavo su „Lazdynų pyragu“. Atsipjauni minkštą saldžiai kvepiančią riekę, užsitepi tirštos naminės obuolienės – ir, žinoma, pasiūlai kitam. Ir vėl dalijimasis.
Obuolių sūriai ir saldainiai iš spalvotos folijos
Jeigu obuolių masė būdavo kaitinama dar ilgiau, obuolienė pamažu virsdavo kitu produktu – obuolių sūriu. Ir čia į šeimos obuolių istoriją įžengdavo senelė Vanda (mamulė). Ji buvo profesionali keramikė, diplomuota dailininkė, baigusi tuometinį Dailės institutą. Šiandien suprantu, kad jos profesinis santykis su forma, medžiaga ir spalva kažkaip nepastebimai persikeldavo ir į buitį.
Sustingusį obuolių sūrį ji supjaustydavo nedideliais gabalėliais. Tada juos mirkydavo į tą ypatingą, „iš konditerijos fabriko“ šokoladą – o sustingusius saldainius vyniodavo į spalvotą foliją.
Apie 1985-uosius tai nebuvo vien smagus kulinarinis eksperimentas. Sovietmečio parduotuvėse pasirinkimas buvo ribotas, kai kurių produktų trūko, o graži saldainių dėžutė turėjo visai kitą vertę nei šiandien. Todėl naminiai obuolių sūrio saldainiai atlikdavo ne vien deserto vaidmenį. Jie tapdavo naujametine – kalėdine dovana. Rankomis pagaminta, suvyniota, kažkam skirta. Vaikystėje man tai neatrodė nei ypatinga, nei paslaptinga, nei juo labiau unikalu. Kitų senelės pjaustė mišraines, kepė kotletus, virė kompotus. Mano senelė irgi visa tai mokėjo. Tik dabar suprantu, kad į paprasčiausius buitinius dalykus ji žiūrėjo kiek kitaip. O drauge su seneliu jie kūrė pasaulį, kuriame sodas, maistas, estetika, svetingumas ir šeimos tradicijos nebuvo atskiri dalykai.
Tyli šventė
Mano vaikystės prisiminimuose jų namuose nuolat kažkas vyksta. Atvažiuoja svečiai. Dengiami stalai. Vyksta gimtadieniai, vardadieniai, šventės, kviestinės vakarienės. Kažkas atnešama iš sodo, kažkas ištraukiama iš rūsio, kažkas specialiai gaminama svečiams. Vaikui galėjo atrodyti, kad gyvenimas tiesiog sukasi aplink nesibaigiančius pobūvius. Bet dabar, žvelgdama iš kelių dešimtmečių perspektyvos, vis mažiau prisimenu pačius pobūvius ir vis ryškiau – tai, kas vykdavo tarp jų. Tylią buitį. Senelio ranką su sodininko peiliuku. Skiepus rūsyje su ranka užrašytomis etiketėmis, neretai ant bibliografinių, mokslinių straipsnių kortelių. Malkinės viryklės šilumą. Visą dieną maišomą obuolienę. Karštus trilitrinius stiklainius. Senelės pirštus, vyniojančius obuolių sūrio saldainį į spalvotą foliją. Ir senelį prie stalo, operuojantį dar vieną šiek tiek įpuvusį obuolį. Išpjauna vieną vietą. Apžiūri. Dar truputį pataiso. Supjausto. Ir ištiesia skiltelę:
– Paragauk.
Tikriausiai būtent tai ir buvo svarbiausia visos jo sodininkystės dalis. Ne užauginti kuo daugiau obuolių. Ne turėti geriausią sodą. Net ne išsaugoti kuo daugiau veislių. Užauginti ir pasidalyti.
Nuo sėklos ir skiepo iki paskutinės obuolio skiltelės. Tada man atrodė, kad senelis tiesiog nemoka išmesti sugedusio obuolio. Dabar man atrodo, kad jis labai gerai žinojo, kodėl jo nereikia išmesti.