Apie knygas

Prieš gerą pusmetį viename didžiausių socialinių tinklų Facebook įsisiautėjo „žaidimas“. Žaidimu to net nepavadinčiau, žmonės tai vadino „knygų iššūkiu“ ir pan. Principas paprastas – tiesiog turi paprašyti savo pažįstamo ar bičiulio, kad jis pasidalintų savo knygų skaitymo patirtimi, kokios knygos, rašytojai padėjo susiformuoti jo asmenybei.

Kadangi neišlaikiau nepakomentavus Žygimanto Girdzijausko knygų sąrašo, gavau iššūkį.

Man 10 knygų iššūkis atrodo daug labiau cool, nei kibiras šalto vandens. Juolab, kad perskaitęs gerų knygų, tapsi daugiau žinančiu žmogumi, todėl galėsi būti naudingesnis, ir sveikiem, ir sergantiem. Kadangi vakar vakarą praleidom gyvai klausydami Andriaus Tapino sąmojų, apie knygas rašyti tampa dar įdomiau ir aktualiau. Taigi – mano didysis 10-tukas.

  1. Su didele ironija ar be jos: knygutė pavadinimu „Kikas“, aut. Čarlzas Torsonas – buvo ta pirma knyga, po kurios apskritai pradėjau skaityti knygas. Prašom nesišaipyt, bet man buvo 8 metai ir spėju, turėjau disleksijos sutrikimą – nemokėjau, nenorėjau, nesugebėjau skaityti, iš skaitymo turėjau 3 ir tai buvo su minusu. Bet kartą baisiai peršalus, sergant, iš savo tikrai gausios bibliotekos (nes visi artimieji skaityti mane skatino naujomis knygomis) išsitraukiau šitą mažutę knygutę ir ją iš karto perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos. Taip aš pradėjau skaityti, ir taip indėnai man tapo labai svarbūs.
  2. Kad jau indėnai tapo svarbūs, tai mano pasaulėžiūrą toliau formavo autoriaus Pilkoji Pelėda (Wa-Sha-Quon-Asin) knyga „Girių piligrimai“ (kažkurio gimtadienio proga padovanojo dėdė Rytis Čepulis, paskui kažkam iš draugų paskolinau ir neatgavau. Ši knyga, nors buvau dar vaikis, mane privertė į visa mus supančią aplinką ir gamtą pažiūrėti kitaip. Sunku čia papasakot keliais sakiniais, bet dabar, šios knygos labai aktualios, kada vartotojiška savimonė dažną mūsų prarija ir išspjauna apvirškintą popkultūros ir supakuotą į blizgantį celofaną. Todėl šiandien, kai giliai tikintys žmonės išsitraukia bibliją ar dar kokius raštus ir skaito, kad nusiramintų, atrastų gyvenimo prasmę, aš skaitau „Apleistos trobelės pasakojimus“ ir tai yra gėris, ir atgaiva mano dūšiai.
  3. G.G. Marquez, „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Be galo mėgstu, kai knygos mane susiranda pačios, reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Aišku, neretai reikia šalia jų atsidurti ir bent jau pasidairyti. Taip nutiko ir su Markesu. Buvau maištaujanti ir gyvenimo prasmės ieškanti paauglė, kai iš savo kambario – slėptuvės (slėpiausi nuo nesupratingo ir neužjaučiančio, svetimo ir nedraugiško pasaulio) nusileidau į namų biblioteką, atsidariau pirmos pasitaikiusias spintos duris ir pamačiau ją… šią knygą. Tąkart tai buvo atsakymas į visus mano klausimus, gidas į žmogiškąją prigimtį, žmoniją ir žmonių santykius. Tai buvo viskas viename, ko man reikėjo – klausimai, atsakymai, įžvalgos, paguoda ir patarimai. Po šios knygos „graužiau“ viską, ką Markesas parašė ir kas buvo išversta į lietuvių kalbą. Net tapiau paveikslus iliustruojančius „…apie gražiąją Erendirą“, „Apie meilę ir kitus demonus“… Perskaičiau atrodo viską, tik nesu tikra kaip baigės su tuo „Patriarcho ruduo“, kuris kirto net jau minėtam bičiuliui – Žygimantui Girdzijauskui. Kai turėsiu laiko (gal pensijoj), tikiuosi išmokti ispanų kalbą ir perskaityti Markeso kūrybą originalo kalba. Smulkmena – nepatiko man Markeso politinės pažiūros, niekada, bet čia kita tema.
  4. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ – yra nerealus gėris, mažiem ir dideliem, tai psichologijos ir santykių pradžiamokslis! O va nuo pat paauglystės vis norėjau perskaityt „Karo lakūnas“ ir niekaip nepavyko gauti. Prieš 15 metų, po prosenelės mirties, paveldėjau jos ir mirusios mamos tetos, poetės Violetos Giedraitytės-Čepulytės biblioteką. Bet knygų kraustymas vyko chaotiškai ir net gerai neperžiūrėjau visko, ką parsivežiau. Prieš 3 metus, kuomet Ona, būdama metukų ėmė vaikščioti, nuėjo ji į biblioteką, atsidarė spintą, surado knygelę, kuri jai labai tiko pagal kūno proporcijas ir atnešė man… Antoine de Saint-Exupéry „Karo lakūną“. Jis visada buvo čia, šalia, o aš jo ieškojau, bet matyt tam turėjo ateiti laikas…
  5. Stephen Edwin King „Carrie“ (Kerė). Tikrai labai gėda, bet šią knygą taip baisiai norėjau perskaityt, kad paauglystėj pavogiau iš knygyno, paprasčiausiai įsigyti ją neturėjau pinigų, o bibliotekose jos nebuvo. Knyga tikrai buvo to verta, bet niekada nieko daugiau po to nevogiau ir visų viešai atsiprašau už šį poelgį. Beje knygą po to padovanojau vaikystės draugei Miglei Juršytei-Pakštalienei, veiksmas vyko prieš 20 metų.
  6. Ray Douglas Bradbury „Marso kronikos“ (The Martian Chronicles). Velnioniškai gera ateities prognozių ir spėjimų knyga. Nors skaičiau ją pakankamai senai, bet kiekvieną kartą išgirdusi ką nors apie mokslo atradimus ir naujoves primenu sau „taigi Bredberis taip ir rašė…“. Knyga, kuri yra nuostabus kablys diskusijoms apie tai, kad visa mokslinė fantastika vienaip ar kitaip buvo – yra pranašiška.
  7. Einar Mar Gudmundsson „Visatos angelai“ – knyga homofobams… ne tiem, kurie nemėgsta gėjų ar juodžių. Knygos autorius nerealiai paprastai ir gražiai aprašo žmogaus, sergančio šizofrenija gyvenimą. Man tai – labai skaudi ir graži knyga, kuri supaprastino požiūrį į sergančiuosius.
  8. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“ – buvau labai įsimylėjus ir šią knygą, ir Bulgakovo kūrybą ankstyvoj jaunystėj. Man tai – autorius, kuris rašo vaizdiniais. Vieni rašo žodžiais ir jausmais, o kiti rašo – tarsi filmą žiūrėtum. Todėl labai norisi (ir kartais pavyksta) tokiom knygom nupiešti ar nutapyti iliustracijas. Kas be ko ir „Šuns širdis“ trinktelėjo savo indėlį mano galvon ir pasaulėžiūron. Gal net labiau, nei „Meistras ir Margarita“. Vis dar mėgstu pacituoti daktarą Bormentalį „aš valgau valgomajame, o skaitau – bibliotekoje“.
  9. George Orwell „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm) – knyga, kuri paprastam žmogui paaiškina, kaip „dažnai yra su politika“. Žiauriai smagus kūrinys, kuris turėtų būti privalomas aukštesnių klasių moksleiviam. Taip pat ir „1984“ – turėtų būti privalomas visiem jauniem žmonėm, kurie nelabai suvokia, kas buvo tarybų sąjunga ir klausydami savo suvaikėjusių tėvų ar senolių, teigia, kad „prie ruso buvo geriau“. Geriau? Tai pasidomėkit bestijos, kaip ten prie to ruso buvo…
  10. Tadas Ivanauskas „Vadovas jaunajam sodininkui – daržininkui“ . Keista, kaip aš čia neužaugau agronomė… Dar tada, kai mano supratimu turėjau disleksiją ir nesugebėjau skaityti mokykloje, o ir rašiau „su vištos koja“, mano nuostabusis tėtis Gintaras Raudonikis, sugalvojo metodiką, kaip mane išmokyt ir skaityt, ir rašyt „vienu šūviu“. Taigi, mokykloje, per papildomas rusų kalbos pamokas, užuot su klase mokiusis rusų kalbos, tėčio reikalavimu, gilinau lietuvių kalbos žinias. Kaip tai vyko? Ogi sėdėjau galiniam suole ir kruopščiai perrašinėjau šią nuostabią knygelę… tuo metu tai buvo žiauru, kai po raidę skaičiau ir rašiau apie medžių genėjimą, kompostavimą ir sodo apželdinimą. Bet dabar manau, kad tai buvo jėga! Ir šią knygelę perrašius bene 3 kartus, dabar visus galiu pakonsultuoti daržininkystės ir sodininkystės klausimais, aišku, tai jums kainuos labai brangiai! Žodžiu, ši knyga lavino mano rašyseną ir krovė į galvą žinias, kurios ėmė praversti tik praėjus 20 metų.

Buvo dar labai daug, labai “skanių” grožinės literatūros kūrinių, ir jaučiuosi kalta jų nepaminėdama, bet tikiu – išskyriau svarbiausius.

Parašykite komentarą