Pamenu vaikystės popietes pas auklę – tetą Anę. Iš tikrųjų ji visai ne Anė, o Onutė, mano senelės – Mamulės, jaunystės kolegė ir bendradarbė. Jos sode augo nemažai tujų. Iš jų buvo suformuota pavėsinė – stogelis, suoleliui netoli kaimynų tvoros. Tas suolelis man visada buvo apsuptas paslapties ir jaukumo šydu. Ne tik dėl krūmų paunksmės, bet ir dėl savotiško jų kvapo. Žodį, pavadinimą „tuja“ nesunku įsiminti, net ir mano dukros, besišnekučiuojančios prie tvoros, tujų pavėsyje, žino, kaip šie krūmai vadinasi. Dažnas mūsų, prakutęs, jau išmanome, kad tujų yra visokių rūšių, skirtingų spalvų ir formų, neretai formas joms suteikiame patys, genėdami ir formuodami.
Nugenėjus tujas ir užkūrus laužą, malonus, gal kiek salsvas aromatas užkloja apylinkę, pavasario rūkai persipina su dūmų voratinkliais ir be vėjo kabo ore, tarsi laumių užmestos lengvo tiulio skaros, tarp sodo medžių, šakų ir krūmų. Kartais tų pavasarinių laužų kvapai nemaloniai kutena nosį, primena svylančias, šalia laužo augančias žoles.
Taip pat, pirmą kartą uodžiant natūralius smilkalus sukyla panašios mintys. Atsiminimai iš mūsų kvapų atpažinimo bibliotekos, mums smilkstančias žoles suriša su vakarais gamtoje, lauže kepamomis bulvėmis. Kartais ir visai dramatiškus vaizdinius prikelia, su pavasarį degančiomis pievomis, iš jų sprunkančiais paukščiais, žvėreliais. Tokių keistų minčių ir potyrių pajutau pirmą kartą pasigaminus ir pasmilkius dilgelės ir ajero smilkalų. Tą kartą, Šančių „Parako” bendruomenės šventėje, dažnas užuodęs būtent šiuos smilkalus įvardindavo „lauže keptų bulvių aromatą”.
Smilkstanti tuja turi savitą kvapą. Kiekvienam ji sukels skirtingus prisiminimus ir jausmus, kiekvienas prisimins vis kažką kitą. Ir ne todėl, kad kvapas keistųsi, o tikriausiai todėl, kas šis augalas nuo seno vertinamas ir nėra paprastas dekoratyvinis krūmas.
Gal teko girdėti, kodėl Thuja occidentalis yra vadinama „vakarine tuja„? Labai paprastas paaiškinimas – nes ji atkeliavo iš Vakarų. Tų pačių garsiųjų Vakarų, kaip ir vesternai. Pirmieji apie tują ir jos stebuklingas gydomąsias savybes Europoje sužinojo ir ją pažino prancūzų keliautojai, vadovaujami Jacques Cartier, kuris su savo įgula dar XVI a. pasiekė Šiaurės Amerikos krantus, ir vos nenumirė su visa savo palyda nuo ūmaus skorbuto. Tačiau sutikęs vietos gyventojus, spėjama irokėzus, jų buvo pavaišinti ir išgydyti stebuklinga “aneda” arbata, kuri keliautojams gražino sveikatą, jėgas ir leido tęsti kelionę. Šiaurės Amerikos indėnai šį augalą laikė šventu ir stebuklingu, saugojo ir tausojo, o keliautojas, po išgijimo, savo atsiminimuose jį netgi pavadino „gyvybės medžiu“ (lot. arborvitae). Vėliau, po beveik šimto metų, to paties augalo ieškojo kitas keliautojas Samuel de Champlain ir tikėjosi pralobti, gabendamas kaip vaistą į Europą. Tačiau atvykęs nebesutiko irokėzų, ir apie stebuklingą augalą klausinėjo kitos – huronų genties žmonių, kurie turėjo kitas tradicijas, papročius ir apie jokią „aneda“ nežinojo.
Kažkas istorijoje nutiko, kad Europos botanikai tują – Thuja occidentalis ėmė vadinti kedru ar net baltuoju kedru, kas iš tikrųjų yra visai kitas medis – Cedrus atlantica, tačiau yra ne mažiau puikus. O nutiko taip, kad Anglijoje neaugo nei tuja, nei kedras, tačiau pirklių keliais čia atkeliaudavo įvairūs gaminiai, pagaminti iš kedro ir tujos medienos, ir tie medžio gaminiai turėjo panašų kvapą, tad visi imti vadinti kedro medžio gaminiais. Šis nesusipratimas vis dar populiarus net ir šiandien, visose anglakalbėse šalyse.
Tad grįžkime prie tujos ir smilkalų. Jei domitės Šiaurės Amerikos senąja kultūra ir indėnų tradicijomis, tikriausiai teko girdėti ne tik apie šalavijo smilkalus, bet ir apie kedro. Populiaru reklamuoti, parduoti kedro smilkalus, kai kas juos siunčiasi iš JAV ar kitų šalių, tikėdami nepaprasta šių smilkalų galia ir augalo savybėmis. Bet ar neatkreipėte dėmesio, kad šie kedro smilkalai, kaip maniškiai, turintys kėnio ar eglės šakelių, visai nebarsto spygliukų, būdingų kedro medžiui? Todėl, kad legendiniuose cedar smilkaluose kedro nėra ir neturi būti. Nes šventasis indėnų medis yra Thuja occidentalis ir būtent iš jo tūkstantmečius yra sukami ir gaminami smilkalai, apvalantys patalpas, sielą ir padedantys susikaupti, gaminamos arbatos ir vaistai. Visai atsitiktinai susibičiuliavome su viena Miško laume, kuri irgi suka smilkalus, ir panašiu metu išbandėme ir atradome, kokia nepaprasta yra tuja, kuri auga šalia mūsų. O aš kaip tik tuo metu ieškojau žinių apie „mistinius kedro smilkalus”, kurie taip begėdiškai panašūs į tują, ir tik tada išsiaiškinau, kas nutiko kedrui, kad jis pavirto tuja ar atvirkščiai.
Tad kai reikia ramybės, susikaupimo, ar senai buvote namuose, kuriuose jaukumas ir šiluma be žmogaus – supelijo (nes pelės į juos pažiūrėjo), ar surūgo (nes užsistovėjo), tujos smilkalai padeda sugražinti tą jausmą ir aurą. O kad būtų arčiau mūsų kūno ir šaknų, sava, prie kiekvieno iš „vakarinių tujų”, (tų pačių, indėniškų Thuja occidentalis), sodintų tėčio, dabar jau virtusių dideliais medžiais, sukamo smilkalo, pridėjau po nedidelę šakelę ar lapelį juodųjų serbentų iš sodo, senelio sodintų prieš daug metų, todėl ir smilkalai vadinasi „Tėvelio sodely“.
