Lėtai, po truputį rudenėja. Niekas turbūt nenustebs, jei priminsiu, kad vasarvidis – tai birželio antra pusė, ilgiausios dienos, šviesios naktys ir rytai, kai atrodo dar tik tik spėjome užsnūsti.
Tarsi už nugaros, slapta – būriuojasi paukščiai, it suokalbininkai derasi ir tariasi, kaip čia nepastebėtiems mus palikti vėstančiose pamiškėse, pievose ir miestuose. Ramesnę popietę ar saulėtą rytą vis dar nugirstam jų kalbas, bet tylesnes, ne tokias šmaikščias. Gal tik tie, kurie kiaurus metus gyvena šalia mūsų, vis dar taip pat praneša apie save kaimynams, primena, kur kokio sparnuočio „kiemas“ ir „valdos“. Kol dar saulė šildo vis mano kaimynas suopis su šeima sukdamas ratus virš ražienų, medžiodamas klykteli, kaip koks prerijų erelis, ar šąlant krankliai susipeša ant dirvono, gal dėl asmeninių santykių, ar kokios maitos, kurios iš tolo nematyti…
Po tokių pasipešiojimų, o gal šiaip miške bekeliaujant, ar uogaujant ar grybaujant – randam dailesnių ar mažiau dailių plunksnų… Ne, ne kokių kovų likučių, ne paukštiško gedulo, bet vieną ar kitą margą, tamsią ar šviesią dovaną iš dangaus skrajūnų. Plunksnos visuomet žmonėms buvo svarbios. Jos simbolizavo nepasiekiamus tolius, medžių viršūnes, kalnų viršukalnes ir dangų. Paukščiai neretai buvo vadinami dangaus ir žemės tarpininkais. Neretai religijose ir mitologijoje – angelai, dievai ir deivės – puošdavosi paukščių sparnais, plunksnomis ar net galvomis. Priešistorinės tautos, o ir iki šių dienų likęs paprotys dabintis paukščių plunksnomis, puoštis plunksnų karūnomis. Paskutiniais šimtmečiais vyravo mada ar tradicija tiek medžiotojams, tiek salonų ponioms savo apdangalus papuošti paukščio plunksnomis, net nemažai Europos tautų turi paprotį vyrų tautinio kostiumo kepures, skrybėles puošti viena ar keliomis plunksnomis. Tai ir povų, ir fazanų, ir genio ar suopio plunksna.
O aš, nuo vaikystės – dievinu poilsį pūkų pataluose. Jokia pagalvė nesuteikia tokio miego, kaip tik tikra žąsies pūkų, o gal ir viso naminių paukščių plėšytų plunksnų ir pūkų mišinio. Žiemos metu, pūkinės „kaldros“ – antklodės šiugždesys ir suteikiama ramybės, saugumo pojūtis – nepakeis jokių mandrų – modernių pakaitalų. Dievinu natūralias pagalves ir antklodes, dar vadinamas „duknomis“, nes tikiu, kad tai – tvariausias sprendimas mano namuose. Jau daug metų stengiuosi nepirkti naujų patalų. Surinkusi visus pūkinius – vežu į valyklą, kur pasiuva naują tvarkingą impilą ir išvalo senus pūkus. Žinoma, mažesnes pagalves galima išskalbti, džiovinti. Ne kartą su žmonėmis dirbančiais šiuos darbus kalbėjau apie tai, kad senieji patalai gali būti valomi ir atnaujinami tikrai daug kartų, jų nusidėvėjimas gali būti tik plunksnų tūrio sumažėjimas, tačiau visada galima papildyti kitos pagalvės pūkais, iš trijų padaryti dvi. Išvalyti ir atnaujinti nesupelijusias, kandžių neužpultas, tvarkingai laikytas pagalves ar antklodes, nesvarbu kiek metų jos slėpėsi senelės spintoje ar skrynioje visada galima išvalyti ir atnaujinti. Senelių ar prosenelių rankomis pešioti pūkai ir plunksnos tikėtina turi ir gerus palinkėjimus, šeimos istoriją ir tikiu, stiprina mus ir prisideda prie mūsų poilsio kokybės. Išgirstu nusiskundimų dėl patalynės erkučių, dulkių ir kitų negandų, kurios gali pulti pūkinius patalus ar kenkti jų šeimininkų sveikatai. Tačiau patirtis parodė, kad sintetiniai patalai, laiku neišskalbti, neišvalyti – mums kenkia lygiai taip pat, tačiau sintetinius ar maišytų pluoštų patalus, kas kartą valant ar skalbiant mes sparčiau nudėvime ir jie tampa nebetinkami naudojimui ir poilsiui. O tikriausiai labiausiai mane erzinantis dalykas, kad mišrių pluoštų patalai netinka ir perdirbimui, pavyzdžiui plunksnos su poliesteriu, ar poliesteris su bambuko celiulioze. Vis primenu, kad kiekvieną kartą perkant bet kokius namų reikmenis, tampame už juos atsakingi iki pat galo. Net ir kruopščiai rūšiuojant šiukšles (kad vis dar neįprasta, kai kuriose kaimo vietovėse), jų tarpe atsiranda ir neperdirbamų ar net rūšiavimui nepasiduodančių daiktų, kuriems tenka nugulti šiukšlynuose ar geriausiu atveju, keliauti į atliekų deginimo įstaigas.
Jau girdžiu skeptikų bruzdesį apie pūkų patalus. Taip, tikrai nepuoliau valyti ir atnaujinti patalų, rastų įsigytoje, apleistoje sodyboje – sudvisusių, apgraužtų pelių ir nežinia kieno naudotų, dėtų po galva ar po pasturgaliu. Jei pūkai, be sintetinių priemaišų – jie puikiai tinka kompostui, pakeltų lysvių dugnui, o jei ir vėjas juos išnešios – mūsų sparnuoti kaimynai jais sparčiai pasirūpins. Medvilninis impilas – kompostinės dugne ar tarp kitų atliekų paklotas – tikrai suirs per vieną kompostavimo ciklą – 5 metus, kaip ir pačios plunksnos, gal ne visos, gal ne pilnai sutrūnys – bet grįš į gamtą. O seną, purviną, supelijusį sintetinio ar dalinai sintetinio audinio impilą – teks jį mesti į mišrių atliekų šiukšlinę.
Bet jei nesibaidote prietarų, apie kažkada gyvenusių protėvių negerus biolaukus ar sunkaus gyvenimo „įrašą“ pagalvėje, ir gavote „pasogos“ dar iš mamos ar senelės švarių pūkinių palatų, tai juos atnaujinus – naudoti galės dar vaikai ir vaikaičiai. Persiuvant impilus galime pakeisti dydį ar formą labiau tinkančią šiuolaikinės patalynės užvalkalų standartus, o natūralūs pūkai, žiemą šildo – o vasarą ir apsaugo nuo perkaitimo mūsų kūną.
Plunksnų svarba daugelyje kultūrų byloja istorijas, kad paukščių mums dovanojamos plunksnos turi daug didesnę ir gilesnę prasmę, jei tik patalų užpildo. Vaikystėje skaityta knygutė apie indėniuką Kiką man kas kartą primena, kaip erelis mažam berniukui padovanojo savo plunksnų „vado karūnai“ už kilnius žygdarbius – paukščiukų ir žvėrelių jauniklių gelbėjimą. Senovės lietuviai vertino jų kelyje numestas kilniųjų miško sparnuočių plunksnas, kaip gerą ženklą, palinkėjimą, apsaugą, saugojo tas rastas plunksnas, smeigdavo į trobos kampus, kaip apsaugos simbolį, ši tradicija buvo išlikusi dar XXa. antroje pusėje Žemaitijoje. Šiandien ir aš – pakeliu plunksną nuo miško tako, sode, kieme ar laukuose. Tikiu, kad tai žinutė. Žinutė, kad patys nepamirštume savo stiprybės, galios, miško paukščių ir protėvių apsaugos. Kad gerbtume ir saugotume viską kas mus supa.
O kai mano vaikai, mažučiai nubudę plaukuose rasdavo baltą žąsies pūką ar plunksną, vis pajuokaudavau prie pusryčių stalo, kad naktį, miegant juos saugojo angelai, ir paliko vieną kitą savo sparnų plunksnelę jų plaukuose.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Rugpjūčio mėnesio numeryje.
