Sunku rasti rašytinių istorinių šaltinių apie smilkalus Lietuvoje, jų kilmę ir paskirtį ne krikščioniškame kontekste. Ne paslaptis, kad viskas, kas baltiška, kas iki Kristaus, kas „pagoniška“, buvo laikoma bedieviška, netinkama doram žmogui, neetiška ir su šaknimis stengiamasi išrauti, kaip ir visą mūsų istorinį identitetą. Kai kurie istorikai teigia, kad mes ir šiandien lakstytume kailiais apsikarstę, su kuokomis, jei ne privalomas krikštas. Tebūnie šie spėjimai palikti mokslo žmonių disputams. Tačiau smilkalai buvo, yra ir bus, gal kis jų pavidalas ar naudojamos žaliavos. Kaip ir per amžius kito jų pavidalas, sudėtis, kito ir paskirtis.
- Apie smilkalus kalbama dar Biblijoje, aprašomi Kristaus istorijos regionui būdingi augalai ir smilkalai, nebūdingi mūsų kraštui;
- Smilkalais ar deginamomis aromatinėmis žolėmis senovės žmonės vydavo ir piktąsias dvasias ir ligas;
- Aromatines žoles į savo apsauginę kaukę kišdavo „maro daktaras“, idant, įkvepiamas oras dezinfekuotųsi;
- Aromatinius augalus smilkindavo ir rūkinant mėsą, siekiant jai suteikti geresnį aromatą, o taip pat ir užkonservuoti, dezinfekuoti;
- Šventintą kadagio šakelę smilkindavo ir namuose susirgus artimąjam;
- Aromatinius žolynus smilkindavo ir pirtyje, kvėpindavosi, baigus higienines procedūras.
Mano smilkalų kūrimo istorija – patyriminė, empirinė. Kiek leido aplinkybės, domėjausi literatūra, tačiau visos augalų savybės aprašomos juos plikant, užpilant ar vartojant grynus, bet ne smilkant. Tad belieka pasikliauti intuicija ir sveiku protu.
Pirmą kartą gyvai pamačiau smilkymą namuose, vaikystėje, kai prosenelė, valydama, tvarkydama pavasarį namus, atidarius langą, ištraukė iš už veidrodžio „verbą“ – šventintą kadagio šakelę, padegė ją nuo dujinės viryklės liepsnos ir pranešė per kambarius. Lyg tarp kita ko. Man tuomet, buvo nelabai aiški ši procedūra, pamaniau, kad kadagys užsidegė netyčia ir ji neša jį išmesti per langą.
Bėgo metai ir, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestuose išpopuliarėjo indiškais dalykėliais prekiaujančios krautuvėlės. Žinoma, buvau viena iš gausaus jų smalsiųjų lankytojų būrio, o kartais ir šį tą įsigydavau. Vienas iš pirkinių buvo natūralūs, gydomieji, „stebuklingi“ tibetietiški smilkalai. Žavėjo tai, kad jie gaminami rankomis iš vietos augalų. Aromatas tą kart nustebino, o gal net nuvylė. Visi buvome pratę prie sandalmedžio ar opiumo salsvų rytietiškų aromatų. Kadangi anksčiau pirkdavau tuos įprastus, šis naujas, žolinis, paprastas, bet ne prastas aromatas, buvo ne tai, ko tikėjausi. Vėliau, laikui bėgant, sveikata nebeleido sėdėti dūmuose paskendusiame kambaryje ir pirktinių smilkalų rasdavosi vis mažiau.
Kartu su šeimos nariais, vienos vėlyvo rudens fotosesijos metu, kūrėme namų jaukumo, pasiruošimo Didžiosioms šventėms atmosferą ir prireikė dūmų šydo perteikti žiemos mistiškumą ir virpesius. Nuskuodus į savo apytuštį prieskonių darželį suskyniau kelias šakeles sudžiūvusių aromatinių žolių – baltojo pelyno ir juozažolės, surišau ir jas padegiau. Stebuklas, medinę kaimo trobą užpildė tibetietiškų smilkalų kvapas iš tolimos praeities!
Po šios patirties dar labiau ėmiau domėtis smilkalais, dar įnirtingiau ieškoti informacijos, taisyklių, principų ir gairių, kaip kuriami rištiniai, tikrieji, senoviniai smilkalai, sudegantys iki paskutinės pelenų dulkės ir neteršiantys aplinkos pakuotėmis ar kenksmingais ingredientais. Nuo vakarietiškų, Amerikos indėnų smilkymo ritualų iki imituotų, gal ir tikrų baltiškų. Rinkau ir dėjausi į galvą, saugojau informaciją laikmenose ir rišau. Komponavau žoles ir krūmų šakas, smilkiau, atrasdavau vis naujus ir netikėtus aromatus ir derinius. Tiek sodo, tiek ir miško, laukų augalai glaudėsi į puokštes, gulė į krepšius ir keliavo į mano kaimišką virtuvę. Per keletą metų išsigryninau savo namams būdingus aromatus, geriausius derinius ir naudojamas priemones, bei įrankius.
Šiandien aromatinės žoles smilkalams rišti auginu tolimame mūsų šeimos vienkiemyje netoli Dubysos ir Nemuno santakos. Čia vėjo kedenamos banguoja laukinės pievos, o sodybos gėlių darželiuose dūzgia bitės ir kamanės, siūbuoja raudonėliai ir mėtos, žaliuoja rūtos, aromatu svaigina levandos ir čiobreliai, stiebiasi Baltasis Pelynas lot. Artemisia ludoviciana ir pūpso Vaistinės Juozažolės lot. Hyssopus officinalis krūmeliai. Galiu drąsiai teigti, kad būtent šių dviejų augalų derinys mane ir pakerėjo.
Labai saugau savo augalus ir niekada jų nepjaunu kuokštais, mūsų sklype dirva gana skurdi, tad labai svarbu išlaikyti pavėsio ir augalų balansą. Tad kai visa augalų gausa ima virsti į šalis ir vieni kitiems pradeda užstoti saulę, paklausius vėjo, mėnulio ir saulės patarimų, laukinių paukščių raginimų, išeinu su krepšiu spręsti savo žolynų nesutarimų. Atsargiai, atsiprašydama kiekvieno stiebelio, kerpu išvirtusius stiebelius, kuokštelius ir lapelius. Surinkusi glėbį, nešu visus žolynus į trobą, kabinu šalia besikūrenančios krosnies ir vytinu. Kai augalai nurimsta ir paklūsta, imu po stiebelį, glaudžiu vienus su kitais ir suku, vynioju nebalintos, natūralios medvilninė ar lininiu, dar prosenelės verptu siūlu. Tiesa, jau baigiu šių stebuklingų siūlų atsargas, tad pasitikiu ir Lietuvoje gaminamais siūlais bei virvelėmis iš Aukštaitijos regiono.
Mano kuriami smilkalai skirti patalpų harmonizavimui, aromatizavimui, oro valymui, šiek tiek baido įkyrius vabzdžius. Smilkalą mėgstu uždegti nuo žvakės liepsnos. Juo galima smilkyti namus nešiojant, kad patalpose geriau pasiskleistų natūralus aromatas. Mano ryšulėliai, tarsi sutverti tam ritualui, kad atvykstame į nuolat negyvenamą sodybos trobą, vasarnamį ar sodo namelį, ir atvėrę langus ir duris norime išprašyti lauk tą negerą, užsistovėjusį aromatą ir jausmą. Toks mano ritualas, kiekvieną kartą grįžus į sodybą.
Patariu padegus smilkalą įsitikinti ar liepsna užgeso, jį galima palikti smilkti smilkalinėje, visada pasiūlau savo kurtą, bet galima nusilipdyti ir patiems. Smilkalinė labai svarbi smilkant, nes krisdamos nevaržomai augalų žarijos gali sukelti gaisrą. Rištiniuose smilkaluose nėra sintetinių ar pridėtinių dervų, tad natūralūs, džiovinti, augalai, turėdami savyje nedidelį kiekį drėgmės nustoja smilkti savaime jau po kelių ar keliolikos minučių, tačiau tai priklauso ir nuo to, kaip tampriai smilkalas surištas, ar žolių ir augalų stiebeliai tikrai gerai išdžiuvo, ar pats pluoštas, ryšulėlis yra tolygaus tankio.
