Apie sodybas. Arba ten kur auga Pelkių žolės.

indraja
Kaip ir kaskart, susitinkant nepažįstamus, taip ir dabar – virpuliukai bėgioja per kūną. Nes sveikinuosi ne iš socialinės medijos skaitmeninių kanalų, o iš popierinio, spaustuvės dažais kvepiančio, mielai ir jaukiai puslapiais šiugždančio, gyvo, apčiuopiamo žurnalo puslapių. Aš – Indraja, pradėsiu savo pasakojimą apie mūsų šeimos sodybą – būsimus namus ir čia. Paprastai, priklausomai nuo nuotaikos, fizinių galimybių ir begalės kitų aplinkybių dalindavausi savo pamąstymais, foto reportažais ar įžvalgomis savo bloge ar socialinių medijų platformose. Dabar gi – turime tikrą žodį, juodu ant balto atspausdintą. Kiekvienas žiemos saulėgrįžos laukiame skirtingai. Vaikams dažniausiai rūpi Kalėdų senelio dovanos, merginos gal kartais laukia Kalėdų nakties burtų, šeimininkės – tikisi jau didžiąją dalį metų virtuvės darbų atlikę, o šeimininkai spėlioja, kaip dar ilgai ir daug reikės kasti sniegą. Prabėgus didžiosioms metų šventėms, kurioms neretai ruoštis pradedam likus geram mėnesiui iki jų ar net anksčiau, tenka grįžti į ramybe alsuojančius senus sodus, pamiškes, poškančių tvorų apsuptus medinius jaukius namukus, saugančius savyje ištisų dešimtmečių ar net šimtmečių istoriją. Su nekantrumu kuriame įšalusias krosnis ir raukomės, erzinamės, kai taip sunkiai atkurtą šilumą išpučia vėjas, pro senų langų plyšius ar net tarpus tarp sienos rąstų. Mano šeima, kaip ir daugelis kitų, pavargę nuo miesto šurmulio, triukšmo, nerasdami ramaus kampo susikaupimui ir poilsiui atsiradome čia kur esame. Dažnas pamąsto, kad sodybos turėjimas – prabangos reikalas. Tai tarsi dar vieni namai, kuriais reikia rūpintis, išlaikyti, prižiūrėti… Tikrai neišaušo diena, kai staiga nusprendėme, kad šiandien mums reikia namuko kaime. Abu su vyru esame miestiečiai, o gal net kauniečiai iki kaulų smegenų, nors pastaruosius 15 metų gyvenome užmiestyje ir net užsienyje. Nei vienas mūsų neturėjome “senelių kaime”. Mano seneliai buvo miesto žmonės, dėstė aukštosiose mokyklose, tik viena iš močiučių, kuri mane augino – buvo dailininkė. Vyro – vieni seneliai gyveno Kauno miesto centre, o kita močiutė – Marijampolėje. Tad pokalbius apie vaikystės kaimą iš bičiulių klausydavome ištempę ausis. Mano kaimo sodybos idealas – senelio tėviškė, Aukštaitijoje, su šimtamete troba, sklepu ir kitais statiniais, kurių pamatams akmenis skaldė samdyti “maskoliai” – keliaujantys akmentašiai iš Rusijos, o trobą šventino kartu su senelio krikštynomis 1922 metais. Vyras gi kaimą matydavo savo krikštatėvio tėviškėje. Kiekvienas turėjome savo viziją, matėme, kiek kainuoja dailios sodybos su mielais autentiškais nameliukais, tad mintis apie sodybos įsigijimą vijome šalin… Bet vieną rugpjūtį, radę skelbimą internete ir apžiūrėję apleistą vienkiemį, vos po kelių dienų – jau rašėmės sutartį pas notarą. Paklausti patarimo šioje srityje labiau išmanančių žmonių – nesivarginom, jautėm, kad visi pasijuoks iš tokio pirkinio. Ir taip, tapome vienkiemio, arba netgi viso kaimo šeimininkais… be rakto rankose. Kodėl be rakto? Nes troba buvo be durų… Sodybos kiemas buvo pavirtęs aplinkinių kaimų šiukšlynu, o visą sodą ir sklypą – gamta glemžėsi iš civilizacijos atgal į savo glėbį. Po išvirtusiomis obelimis miegodavo stirnos, namo palėpėje karaliavo kiaunė, visa žemė aplink trobą buvo suvarpyta pelėnų urvų. Sodo obelys – nudžiuvę, išvirtę, susprogusiais ir drevių akimis mus nužvelgiančiais kamienais atrodo niūriai, tačiau visus mus ten sužavėjo ramybė ir tyla. Po tvarto stogu gyvenanti pelėda, rūkykloje įsikūrę šikšnosparniai, kregždės daržinėje ir miško pakraščio pušyse perintys suopiai. Naktimis, kone per langus vidun spoksančios stirnos, šernų šeimyna laukuose, gervių klyksmai ir šokiai, ar panosėje praskrendanti ir surinkanti meleta… Daug laiko prabėgo nuo to pirmojo karto, kai apsilankėme kaime – savo būsimuosiuose namuose, kurio net Google žemėlapiai nežino. Sunku patikėti, kad ten kasam, statom raunam ir sodinam – jau 10 metų! Šiandien net juokas ima iš poelgio ir pirkinio, kainos ir sodybos būklės. Jei dar kartą reikėtų išgyventi šią istoriją, tikrai daug ką darytume kitaip… Bet klysti – žmogiška, o pasidalinti savo patirtimi su kitais, kad tų klaidų išvengtų – draugiška. Ką mes veikiame sausį sodyboje? Kasam sniegą, geriam karštą arbatą prie židinio ar krosnies. Ne vienerius metus arbata būdavo iš termosų, nešiojamos dujinės viryklės arba ant gyvos, natūralios ugnies užvirintu vandeniu plikoma… nes ilgai neturėjome elektros. Nors viduryje kiemo stūksojo vienas betoninis stulpas, iki kurio vedė laidai. Man – persiritimas per tamsiausią ir ilgiausią žiemos naktį teikia viltį apie saulės sugrįžimą, primena, kad netrukus reikės pasėti į dėžutes pomidorus, paprikas, gal net porus ir baklažanus. Primena, kad dienos jau ims ilgėti, ir tikrai greitai galėsime suktis sode, gėlynuose ir daugiau laiko leisti gamtoje, gryname ore, ramybėje ir darnoje su gamta. Tai ir buvo priežastis, kodėl patraukėme į sodybą. Pamirštą vienkiemį pamiškėje, nykstančiame kaime. Laikas po švenčių atneša ramų laukimą, stebėjimą, kaip aušta anksčiau, kaip keliomis minutėmis ilgėja diena, kaip iš gruodo sukaustytos žemės, gavę vieną kitą saulės spindulį veržiasi pirmieji snieguolių žiedeliai, savo mažus rausvus daigų spygliukus į šviesą kelia bijūnų daigai, kurie jau rudenį, po ilgesnio atvėsimo sugebėdavo saulei pašildžius žemę – pranešti apie save. Teksto autorė: Indraja Raudonikytė. Tekstas publikuotas žurnale “Mano sodyba” 2023 Sausio mėnesio numeryje.