Visi, kas savo kasdieninėse praktikose, maldoje, meditacijoje ar susikaupime naudoja mano rištus smilkalus nebe pirmą kartą, tikiuosi jau atrado visą mano naudojamą kiečių šeimą ir vertina jos išskirtinumą.
Mūsuose geriausiai pažįstamas ir dažniausiai naudojamas kietis – tai pelynas. Dar liaudyje vadinamas pelūnu, karčiuoju kiečiu, metėliu ar kartėliu. Pelynas Artemisia absinthium vieniems žinomas, kaip pagrindinis, legendinio gėrimo, žaliosios fėjos – absento pagrindinis komponentas, kitiems, iš vaikystės negandų ir bėdų su pilvu, kai močiutė ar mama persekiodavo su šaukšteliu ar puodeliu baisaus kartumyno. Pelyną naudoja ir aludariai, ir konditeriai. O viduramžiais, jis gelbėjo žmoniją nuo ne vienos ligos, mat garsėjo savo antibakterinėmis – antiseptinėmis savybėmis, gebėjimu stabdyti apsinuodijimo maistu simptomus, padėdavęs ir choleros ir vidurių šiltinės epidemijos metu, o ir užklupus eilinei negandai su pilvu. Šiandien, jis priskiriamas tokiems augalams, kurie naudojami net vėžio profilaktikai, o pelyno turintys preparatai padėjo sukurti vaistus nuo maliarijos.
Neperdedant, pelynas tikrai išskirtinai universalus ir reikalingas augalas ir vaistas. Pasitelkus pagrindinę pelyno savybę – nuvyti šalin ligas ir negandas, jis taip pat ir smilkomas su šiuo tikslu. Pelyno dūmai, kurie išnešioja ir augalo sukauptą eterinį aliejų, gausu antibakterinių dalelių, tad pelynu buvo smilkomi namai apsilankius ligotam svečiui, smilkomi vaikai ir gyvuliai, saugant nuo ligos ir nužiūrėjimo, smilkomi ligoniai, kad liga greičiau pasitrauktų. Šiandien, ko ne visi kiečiai smilkomi siekiant panašių tikslų – sumažinti neigiamos energijos poveikį, pašalinti energetines sąstovas ir kitokias negandas, neprašytai užslinkusias į namus. Net ir po nepageidaujamo svečio, ar įkyraus kaimyno, reklamos agento apsilankymo, pašalinti neigiamą įtaką ar net nemalonų svetimo žmogaus kvapą – padės pelyno ar kurio kito kiečio smilkymas.
Ne toks populiarus kaip pelynas – jo giminaitis, iš kiečių šeimos – peletrūnas. Peletrūnas Artemisia dracunculus man geriausiai žinomas, kaip varškės ir žuvies patiekalų prieskoninis augalas. O vienos iš mano prosenelių virtinukų su varške receptas neapsieina be šio prieskonio. Mažiau besidomintis aromatiniais sodo augalais peletrūną gali žinoti ir kitais vardais: tai estragonas ar tarragonas, tai šio augalo pavadinimas anglų kalba. Peletrūną sunkoka padauginti, apie tai rašė net mano bičiulė Daiva savo bloge Gilės medis. Kaip ir kai kurie kiti žoliniai augalai, jis – geriausiai dauginamas atlankomis, šakelėmis, o ne sėjamas, kaip kai kas mano, mat iš surinktų sėklų ne vienam sodininkui tekę mėgautis ne peletrūno, o paprastojo kiečio krūmeliais. Nepavyksta prisijaukinti man šio augalo, nes kas kartą jį pasisodinus savo sode – būtinai kokios negandos jį užklumpa ir jis neperžiemoja.
Dar vienas, dažnai senose sodybose sutinkamas augalas priklausantis kiečių šeimai – diemedis. Dievmedis ar diemedis – greta trobos buvo sodinamas idant atbaidytų uodus, muses, utėles ir kitus kraujasiurbius. Tikėta, kad jo aromatas taip stipriai veikia parazitinius gyvius, kad pavasarį, iššlavus aslą, slenksčiai ir kitos gyvenamųjų patalpų ribos ribos buvo barstomos šviežiomis diemedžio šakelėmis. Taip pat iš tvirtų diemedžio šakų buvo rišamos šluotelės, ar šluotos, turinčios dezinfekcinių, priešparazitinių savybių, jomis taip pat buvo švarinamasi namuose. Artemisia abrotanum – taip lotyniškai vadinasi diemedis. Skirtingose kultūrose jis vertinamas skirtingai. Jo gebėjimas atželti iš po žiemos, panašumas į krūmą ar medį, tačiau gebėjimas išlikti žoliniu augalu – užburia, o aromatas – įtraukia, tad yra vertinamas parfumerių.
Diemedis vartojamas ir kaip prieskonis, kartu su su valerijonu, imbieru, stumbražole, melisa, mėta ir kitomis žolelėmis puikuojasi Rygos balzamo bitterio receptūroje. Įdomu tai, kad diemedžiui neretai priskiriamos ir peletrūno savybės, tad kai kuriuose šaltiniuose pasakojimai apie jo panaudojimą kulinarijoje, kartais kelia abejonių.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad nuo seno Prancūzijoje diemedžio buvo dedama į garderobo spintas. Taip ne tik buvo aromatizuojami rūbai, bet naudojant džiovintus augalus kvapniose pagalvėlėse, kartu su levanda, rozmarinu – saugojo ir nuo blusų, bei kandžių žmonių apdarus. Kaip ir pelyną, diemedį smilkydavo epidemijų metu, slaugant ligonį namuose. Diemedžio vainikus kabindavo kambariuose, tikint, kad taip nepuls ligos.
Vienas mano mylimiausių kiečių – tai baltasis pelynas – Artemisia Ludoviciana, apie kurį jau daug rašiau kituose tekstuose. Mano aromatinių augalų sodelyje auga Lietuvoje labiausiai paplitęs – Silver Queen augalas, sparčiai plintantis mano sklype, tačiau ne itin populiarus mūsuose. Šiaurės Amerikoje šis augalas auga prerijose, dažnai sutinkamas rezervatuose. Dėl šių savybių jis nėra nykstantis, kaip baltasis šalavijas, tad galima drąsiai rinkti ir naudoti smilkymui ar kitiems tikslams, ką ir rekomenduoja šiuolaikiniai Šiaurės Amerikos indėnų lyderiai ir dvasiniai vadai. Aromatingas augalas, naudojamas kvepalų pramonėje ir žinoma – smilkalams rišti.
O vienas labiausiai, nepelnytai atstumtas ir pamirštas iš visų kiečių yra paprastasis arba tikrasis kietis Artemisia vulgaris. Nors kiečių giminėje yra apie 250 rūšių, tačiau paprastasis kietis yra tiek populiarus ir paplitęs, kad ko ne nepastebimas greta mūsų. Pamilau jį dar vaikystėje, kai su senele ant sumedėjusių jų stiebų, Preiloje džiovinome šilbaravykius. Vėliau, kurdama augalinį dekorą sesers vestuvėms – naudojau kieti puošniose kompozicijose, kartu su viržiais, kalijomis ir rožėmis.
Paprastasis kietis turi po truputį visiems kiečiams būdingų savybių, jis tinka ir prieskoniams, ir vaistams, naudojamas ir kaip peletrūnas, ir kaip pelynas… Tačiau įdomiausias jis smilkant. Pirmuosius kiečio smilkalų bandymus atlikau prieš daug metų. Nepakankamai išdžiovinti ir per anksti surinkti smilkomi gryni kiečiai gali priminti tiesiog degančią žolę. Kurdama smilkalus suderinau jo receptūrą kartu su jaunais eglės ūgliais, taip vienas kitą perdengdami jie atskleidžia ir pabrėžia vienas kito stipriąsias savybes. Rišu ir gryno kiečio smilkalus, tik tuomet svarbu jį rinkti ir naudoti kraunant pumpurus, prieš pat žydėjimą, tuomet jis būna sukaupęs daugiausiai eterinių aliejų, taip pat ir aromatinių savybių.
Gilinantis į mistines galias ir remiantis kai kuriais autoriais, galima kietį priskirti nakties magijai, tamsiąjąm mūsų pradui ir mistikai. Tačiau aš nelinkusi visko taip griežtai surūšiuoti. Teigiama, kad kiečiai mėgsta želti raganų ir raganių daržuose ir sodybose… Turiu jų gausiai, grožiuosi ir net leidžiu želti gėlyne… Mano įsitikinimu, kietis – tai paprastumo simbolis. Jis pas mus ateina, kaip ir kiti mūsų ieškantys augalai, tada, kai mums jų reikia. Aš džiaugiuosi visų augalų draugija ir gausa, ir mėgaujuosi, kai jie mane aplanko, kartais – tenka sudrausminti ar suvaldyti. Smilksta kietis skleisdamas salsvą aromatą, labai švelniai, primindamas savo vos juntamą kartumo poskonį.
Tad noriu visiems priminti, kad augalai, kurių mums reikia visada yra šalia ir ne būtinai tas mūsų ieškomas ir trokštamas pelynas ar peletrūnas mums šiandien reikalingas, gal tereikia pasmilkyti ar pasiruošti paprastojo kiečio arbatą ir negandos pasitrauks, o darna ir ramybė – sugrįš.
