Turbūt artėjančios Kalėdos yra apipintos daugiausia banalių epitetų ir pavadinimų. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius, tais pačiai žodžiais buvo rašoma ir kalbama apie naujuosius metus. Gražiausios metų šventės, jaukiausios metų šventės, linksmiausios, vaikų laukiamos ir t.t. Dažnai pamirštama, kad tai žiemos saulėgrįža ir ne tik tradicijos ir kalendoriai primena apie progą, kurią verta paminėti, bet ir astronominiai, gamtiniai procesai pasiekia savo kulminaciją, diena ima ilgėti. Tačiau iki tų švenčių dar lieka ir gražaus laukimo. Mūsų protėviai nepamiršdavo žiemos susikaupimo, rimties laiko, kai reikia taupyti maisto atsargas, jėgas, kai gamta miega ir negali dalintis su mumis savo vaisiais. Jie Kalėdoms ar Žiemos Saulėgrįžai ruošdavosi tyliai, ramiai, be šiomis dienomis būdingo parduotuvių šurmulio. Ne veltui atėjusi krikščionybė šį laiką įprasmino Advento laikotarpiu, įtvirtinančiu ir bažnyčios nusakomu laikotarpiu, susikaupimui ir rimčiai.
Man gera ramiai kauptis, ruoštis, kepti namie kučiūkus, juodą duoną Kalėdų stalui, ieškoti tinkamiausio kumpio, kurį galėčiau deramai paruošti savo šeimai. Tikra dažnas net pykteli, kai vaizdingai pasakoju apie gyvenimo idilę, bet galiu paguosti, kad iš tikrųjų, kaip ir daugelis mūsų šiandieninio gyvenimo kasdienybėje esu paskendusi bėgime, lėkime ir tikrai kalėdinis vaišių stalas kalėdinės puošmenos ritualai tikriausiai lieka būtent paskutinėms akimirkom s, artėjant šventei. Visada žavėjausi šeimomis, kurios turi gilias kalėdinio pasiruošimo tradicijas, Advento kalendorių su saldainiais ar užduotėle, laiškeliu ar palinkėjimu. Žavėjausi ir žmonėmis, kurie jau prieš kelias savaites gali ramiai aptarti ne tik patiekalus, kurie puoš Kūčių ar Kalėdų stalą, bet ir kitas detales, puošybą, dovanas, užsiėmimus… Be abejo, prieš tris dešimtis ar daugiau metų, mūsų prosenelė kūčiukus-šližikus pradėdavo kepti dar advento laikotarpiui ir kiekvieną kartą juos bandant nukniaukti nuo stalo gaudavom su miltuotu delnu per pirštus. Paragauti patiems jauniausiems ir mažiausiam, žinoma, leisdavo, bet tai buvo tiktai visiškai mažų vaikelių privilegija. Dažniausiai kūčiukai-šližikai-parpeliai buvo iškepami, uždaromi puodynėse, stiklainiuose ar kituose sandariuose induose ir padedami šaltai. Kadangi tais laikais kamaros proseneliai jau nebeturėjo, nes bėgant nuo tremties teko kraustytis į miestą, tad vienas kambarys, pats šalčiausias buvo ta patalpa, kurioje paruošti gardėsiai buvo saugomi. Kalėdų stalui teta Regina kepdavo medaus tortą, ne tik sau, bet ir bičiuliams, pagal prašymus, ne kaip užsakomajį skanėstą, o kaip dovaną, nes šventiniu laikotarpiu ji lankydavo begales bičiulių, giminių. Medaus tortas ko ne iki švenčių išvakarių, ilsėdavosi atskirais, gardžiais, medumi kvepiančiais meduoliniais lakštais, jis nebuvo pertepimas iki Kalėdų išvakarių, nes tai – ne Kūčių stalo valgis.
Dabar turime begalę kitų rūpesčių, kurie susiję su šiuolaikiniais ritualais ir tradicijomis. Kasmetinis rūpesti – kokia eglutė geriausia ir tvariausia? Kur ir kaip ją pirksime, statysime, kur dėsime po to? Kokios kalėdinių žaisliukų mados? Nors pernai panaudojome ne visus naujais pirktus, bet šiemet jau reikia kitų… Sutinkant šventes sodyboje, tikiu dažnas mūsų patikrina pakeles, pamiškes ar pievas ir randa ten, ne vietoje augančią žaliaskarę. Jei spėju – ir aš viename griovyje vis paieškau kuo tiesesnės eglutės, pernai pavyko labai dailią vėtros nulaužtos didesnės eglaitės viršūnę nusikirsti, o kuklesnėms šventėms – puikiai tinka ir šakos. Jei yra laiko – paieškau eglutės vazone, atitinkančios mūsų lūkesčius, būtinai su sveikomis, tvirtomis šakomis – nes pasibaigus šventėms, saugosime iki pavasario ir sodinsime labiausiai vėjo perpučiame sodybos krašte. Beje, sidabrinių eglaičių taip stipriai nemėgsta stirnos, kaip įprastas, miškines, tad ne veltui jos vadinamos „dygiąja egle“. Eglutę mėgstu puošti šiaudiniais ar nertais, siūtais žaisliukais, turime vieną – kitą dar mano tėčio ir mamos vaikystę menantį, stiklinį žaisliuką. Nebepamenu kada esu pirkusi kažką naujo. Man Kalėdos ir yra apie tradicijas, šeimos istoriją, senų nuotraukų sklaidymą, o ne apie toksiško plastiko prisodrintus naujausios mados eglutės žaisliukus ir polietileno eglutes.
Prieš šimtmetį, eglutę iš miško parnešdavo šeimos tėtis, statydavo ją trobos kampe ir vėlų vakarą su vyresniais vaikais, mama, ją puošdavo jaunėliams, nukabindavo šakas skanumynais, sausainiais, saldainiais… Ir tai buvo pačios didžiausios ir gardžiausios kalėdinės dovanos. Kalėdų senelio laukimas ne visuose namuose buvo įprasta tradicija. Menant dar senesnius laikus, kai vaikai, jaunimas iškeliaudavo į kaimyninius, turtingesnius ūkius uždirbti. Ne tik mano artimieji, bet ir garsaus etnologas Libertas Klimka dėsto, kad grįždami namo, šventėms, už išmokėtą atlygį pirkdavo lauktuvių artimiesiems, tėvams, sesėms, broliams. Namiškiai irgi ką nors parūpindavo, ar patys pagamindavo. Visi aiškiai žinojo, kad niekas iš niekur neatsiranda per stebuklą, kad dovanos yra sukuriamos arba nuperkamos. Tad dalinimosi dovanomis, o ne Kalėdų senelio tradicija ir vyravo mano senelių, prosenelių šeimose, ir gana anksti supratau, kad kartais kažkas bando mane apgauti, su nepažįstamo dėdės, nešančio dovanas vaizdiniu. Bandau šią tradiciją gražinti, užuot pirkus kalnus žaislų vaikams ir melavus apie vyrus raudonais drabužiais. Manau, kad nuo mažų dienų reikia ugdyti mūsų mažuosiuose atjautą, empatiją ir meilę artimui, o ne lūkestį, kad kažkas jums kažką turi duoti, atnešti ar padovanoti, su šia dvasia ugdau ir savo tris vaikus.
Ramaus laukimo ir gražių švenčių Jums, Jūsų šeimoms ir Jūsų sodyboms, kad namai būtų kupini meilės ir jaukumo.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Gruodžio mėnesio numeryje.
