Bendraamžiai vis šnekučiuodavosi, ką vasarą veikė „pas močiutę kaime“. Jaučiausi nepakankamai sava darželio draugų ar klasiokų tarpe… nes neturėjau močiutės kaime. Mat viena buvo mieste gyvenanti menininkė, kuri mane augino, savo kaimišką vaikystę pasakojanti vakarais prieš miegą, nes pasakos liks pasakomis, o „Mamule, papasakok, kaip buvai maža“ buvo daug kiečiau. O kita močiutė buvo pedagogė, dėstytoja, dainavo chore, taip pat gyveno mieste, o vaikystę praleido ne kaimo gryčiutėje, o Šiaurės Lietuvos miesteliuose.
Galima pagalvoti, kad kaimas man buvo kažkokia tolima, žavinga mistika, kurios galėjau visai nepažinoti. Tačiau keletą kartų metuose, mamos tėtis Jonas veždavosi mane į savo tėviškę. Rokiškio rajone, tarp miškų, prie upės įsikūrusiame Kuosių kaime. Senelio tėvų troboje gyveno jo sesuo, dar būdama jaunute, našle tapusi, teta Irena. Ji saugojo ir puoselėjo senąją sodybą, padėdavo savo vaikų šeimoms, rūpindavosi pulku vaikaičių, ir dar tokiais vaikais, kaip aš, augino gyvulėlius, bites, siuvo ir dar eidavo į „kolchozą“ atidirbti… Kepdavo pasakiškas pynes savo milžiniškoje duonkepėje, o jos namai, kvepiantys švara ir kuklumu, buvo atviri visiems ir visada. Senelis – jos brolis, čia padėdavo bičių ir sodo priežiūroje, ūkio darbuose, su gyvuliais (nes buvo veterinaras), tad mūsų išvykos į Kuosius buvo „planinės“, padirbėti, o ne pramogauti. Turėjau visišką laisvę viską pažinti ir patirti savo kailiu, nes neturėjau močiutės kaime, kuri mane persekiotų su košės šaukštu ir lepintų, bei perdėm intensyviai rūpintųsi. Man svarbiausia buvo pažinimas ir atradimai. Taip pati „nustačiau“ kad kraičio skryniose virš daržinės ir tvarto buvo saugomi grūdai, vieni gyvuliams, kiti miltams, o treti sėjai. Taip pat sužinojau, kad tinklai skirti žvejoti upėje, ir bučiai vėžių gaudymui – saugomi toj pačioj pastogėj su grūdais, dar ten radom su pusbroliais ir guminę valtį… Tiksliau ištempėm lauk, nes ji visada ten buvo saugoma ir naudojama. Dar čia atradau audimo stakles, mat teta Irena, jaunystėje – buvo puiki audėja. Pievoje ant kalvelės aptikau angą – šulinėlį, per kurią bulvės keliaudavo į patį geriausią sklepą, kokį tik teko matyti (mat visus metus palaikė temperatūrą +6C). Vėliau, pavasarį tas pačias bulves, kartu su pusbroliais rūšiuodavau, skabydavau daigus, kas keliavo vakarienei, o kas – į viralinę, kiaulikėm… Klojime visada būdavo paruošta begalė šviežio šieno – netikėtiems svečiams paguldyti. Žinoma, nakvynė buvo – uodų penėjimas. Bet seklyčia visą vasarą buvo užimta mažiausių ir arčiausiai močiutės norinčių būti. Žiemomis – visi keberiodavosi ant krosnies, didelės duonkepės, kur būdavo galima šiltai ir jaukiai snūduriuoti…
Kai vaikystėje lankydavausi senelio tėviškėje – viskas ten atrodė savaime suprantama, tvaru ir tobula. Tik tada niekas to žodžio nežinojo – tvarumas. Netrūko ten jokių patogumų ar pagerinimų. Na nebent kai uodai sukąsdavo veidą – jau būdavo ne komfortas. Bet visa sodyba, jos išplanavimas atrodė tenkino ir suaugusiųjų ūkiškus, funkcinius lūkesčius ir poreikius, ir mums, mažiams teikė pakankamai džiaugsmo – didelės aukštaitiškos trobos painumas, užkaboriai, sodybos pastatų išdėstymas ir mistika. Iki kokių 5-8 metų sunkiai įsivaizdavau sodybos planą, ir tiesą pasakius, net bijojau ten pasiklysti. Tik augdama suvokiau, kad keliuku galima pasiekti pirtelę, lygiai taip kaip per sodą, ar keliaujant aplink daržinę… Ir tik paaugus įsitikinau, kad pirtelėje, pavakare tikrai nesislepia velnias. Kad norint nueiti iki Zakarkos balos, reikia eiti pro avis, kurios ganosi ant kalnelio prie beržyno, ir kad avinas tikrai nepuola visų einančių pro šalį, nežiūrint to, kad nėra pririštas. Žodžiu – visi kaimiški reikalai surasdavo mane, kartais net greičiau, nei aš juos. Tai buvo tikras „tyrimų laukas“ (angl. research field) visomis prasmėmis. Tai buvo tikras gyvenimas, be etiketo normų, krakmolytų staltiesių, baltų kojinių ir nėriniuotų suknelių. Tai buvo basų kojų potyrių žemė, kokią šiais laikais norint išgyventi, patirti ir išjausti, už pramogą reikia susimokėti apvalias sumeles.
Ne tik aš, bet ir mano mama, jos pusbroliai ir pusseserės gali be perstojo pasakoti apie laiką praleistą Kuosiuos. Ir tai bus labiau tikra nei Tomo Sojerio nuotykiai ar kokia Pepė Ilgakojinė. Pradedant tetos kuklia virtuve ir be galo skaniais, paprastais valgiais, baigiant šokiais ant smėlėto keliuko, dainomis ant skadų (laiptų) prie gonkelių, o gal vaikiškomis kovomis šviežiai suvežtame šiene.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Balandžio mėnesio numeryje.
Kuosių senelis Jonas Čepulis (prosenelis) ir mano senelio Jono Čepulio seserys: Laimutė, Birutė ir Aldutė ant skadų. Ta pati gryčia, tik ne taip labai seniai (foto: Ginta Laureckienė)
