Diskutuojant su artimaisiais, dažnam išsprūsta vizijos apie ežeriuką, upę, vandens telkinį maudytis ar mišką grybavimui ir uogavimui. Tačiau neretai pamirštama pačios sodybos ir kraštovaizdžio kompozicija. Eilinis vartotojas prieš pastato savo lūkesčius, sodybą įkuria ant aukšto pliko kalno, ar priešingai, pelkingoje dauboje, nes gražu ir arti ežeras. Paanalizavus senųjų sodybviečių įkūrimo tradicijas, galime rasti 2 aiškius kelius: naujos sodybos kūrimas senosios vietoje, statant/atnaujinant senąjį gyvenamąjį namą arba naujo vienasėdžio kūrimas pasitelkus ne tik senųjų meistrų patirtį ir patarimus, bet neretai ir tradicijų žinovus, žolininkus, virgulininkus, šunis ar net kunigus. Protėvių patirtis pasakoja, kad troba suręsta ant vandens gyslos – blogas ženklas ir netikęs sprendimas. Tokioje troboje gyvenant, niekas namie ilgai neužsibus, anei turtai, anei žmonės. Vaikai greitai išsibėgios, derlius šeimos iki pavasario neišmaitins, gelumbės greitai sudils, vilnos – sukandys, rąstai supus. Vienus teiginius galime nurašyti prietarams, tačiau rąstų puvinys tikrai gali būti susijęs su padidintu drėgmės kiekiu po namu, gelumbių sudilimas – sietinas su drėgnomis patalpomis, pelėsiu, derlius, galimai greitai supus, jei kai kurios atsargos laikomos kamaroje. Ne naujiena šiandien ir kinų filosofija ir FengŠui tradicijos, kurios pasidomėjus, turi paralelių ir su mūsų protėvių gyvenimo parėdymais. Ne naujiena ir tai, kad nevalia statyti namo kelio gale, ir troboje viskas sukosi ratu, aplink krosnį, kaminą, ne tik dėl energetinių taisyklių, bet ir iš paprasto ūkiškumo ir patogumo.
Dažniausiai sodybos įkūrimo darbai prasidėdavo nuo vandens gyslos paieškų. Kaip gi namai be vandens, dažnai ir atradus vandens gyslas buvo planuojama, kur kokie statiniai įsikurs. Žinoma, kad nevalia per arti šulinio nei trobos, anei gink Die – tvarto statyti. Teiginys apipintas mitais, tačiau šiandien, net ir ne kaimo žmogui aišku, kad geriamas vanduo gan greit gali būti užterštas srutomis, netinkamai įkurdinus šulinį.
Sodyba neretai buvo kurdinama šalia kalno, miško – dėl natūralios užuovėjos. Jos kryptys taip pas buvo orientuotos pagal vyraujančius vėjus, pasaulio šalių kryptis. Šiandien kurdinant naujas sodybas, statomas visiškai naujose erdvėse, neretai šios taisyklės paminamos. Tad net ir energetinis pastatų efektyvumas yra skirtingas, nors gali inžineriniu ir medžiagų požiūriu būti identiškas, tačiau dėl gamtinių faktorių veikti skirtingai. Tad draugiškas patarimas – rinktis seną sodybą ar bent sodybvietę, su mažiausiai šimtmečio istorija, tikėtina – jus apsaugos nuo netikėtumų ir padės kurti šiltesnį ir jaukesnį būstą.
Šiandien besidairant senosiose sodybose galime ko ne visose rasti šimtamečių medžių – tiek vaismedžių, tiek ir kitų, iš pirmo žvilgsnio – mažiau naudingų. Tačiau viskas turėjo savo paskirtį… visuomet. Aukšti medžiai toliau nuo pastatų dažnai veikė kaip žaibolaidžiai. Liepomis apželdintos alėjos – turėjo tvirtą, natūralų keliuką tarp medžių. Vežimu ar arkliu dardėti ne tik netrukdė, bet ir palengvino šaknų pagrindas. Čia vežimai neklimpdavo, vėjas mažiau užpustydavo sniegu, o merkiant lietui – lapija saugojo nuo tiesioginių audros šuorų. Žiemą, važiuojant kinkytomis rogėmis, tokios alėjos dar ir kelio ribas nurodydavo, vadeliotojui būdavo aiškiau – kur slepiasi užpustytas kelias. Dar ir šiandien tokios išlikę alėjos – džiugina akį, tik gal nebeatitinka šiuolaikinio žmogaus poreikių… nors?
Senųjų sodybų kraštovaizdis buvo darni, estetiška simbiozė, susiformavusi ir besiformuojanti iš natūralios gamtos resursų ir praeitų amžių tradicijas vis dar puoselėjančių žmonių, kurių šeimose vis dar sklandė pasakojimai apie senuosius mūsų protėvius – gamtatikius. Žmones, puoselėjusius natūralią gamtą ir gebėjusius su ja gyventi darnoje. Retas kas susimąsto, kad prieš šimtą ar daugiau metų, plynų miškų kirtimų savose valdose retas kas darė. Malkos buvo ruošiamos tik valant mišką nuo sausuolių, ar prikritusių šakų. Net ir po audros išvirtę medžiai buvo kruopščiai sutvarkomi ir skiriami medienai, statyboms, o tik tai, kas liko – keliaudavo malkoms, tvoroms. Kiekviena mediena turėjo savo paskirtį, ir tik sijos ar rimtos konstrukcijos buvo gaminamos iš ąžuolo, o ne grindys ar kiekviena palangė. Žinoma, visada buvo išimčių. Buvo ir tokių, kaip tie, kurie šiandien puikuojasi savo naujais automobiliais ir vardiniais numeriais, taip ir prieš šimtus metų, sveikus, vertingus medžius pleškindavo krosnyse ar tvoras tverdavo.
Tačiau grįžkime prie sodybos apsodinimo. Stambesni, ne vaisius vedantys medžiai buvo dažnai sodinami palei sklypo perimetrą. Kartais, alėjos ar medžių eilės – ežios, susodinamos, kad atremtų vyraujančio vėjo šuorus, sąmoningai užleidžiami gudobelių krūmynai, saugantys nuo stambesnių žvėrių svitos, o pavasarį ir rudenį – pildantys namų vaistinėlę savo žiedais ir uogomis. Tokioms širmoms naudojo ir liepas (dėl žiedų, karnų, pumpurų ir kitų gerų dalykų), ir beržus (vantoms ir šluotoms), ar net egles, kurių pumpurai vėlyvą pavasarį padėdavo atkurti vitamino C stygių šeimos racione. Tiesa, kraštotyrininkas ir dailininkas V. Kašinskas savo ieškojimuose ir tekstuose rašo, kad eglė – tai durys į anapusinį pasaulį, bet kartu gyvybės medžio, amžinai žalio – gyvo augalo simbolis sodybvietėje. Tačiau kiti etnologai, tokie kaip L. Klimka, teigia šiek tiek kitaip, ir jo manymu – eglės apskritai arti sodybos nebuvo sodinamos, dėl ūkinių sumetimų – jos linkę virsti per vėtrą, kartu su šaknimis ir gali pakenkti statiniams. Tad specialiai sodinamos jos buvo tik dėl užuovėjos kiaurus metus arba netikėtai išdygdavusios pačios.
Žinoma, dailiai atrodydavo ąžuolai netoliese, bet juos vengta sodinti arti statinių. Jie buvo vertinami ne tik dėl medienos tvirtumo, bet ir dėl vaisių. Mat gilės saugodavo badmečiu, jų miltais praturtindavo, paskalsindavo tešlą, kepant duoną ar verdant košę. Tačiau net ir įkuriant sodybą, nuo ąžuolo buvo pasirenkamas saugus atstumas. Žinia, kad šis medis savo chemijoje turi gerokai daugiau geležies, nei kiti, Lietuvoje įprastai augantys medžiai, tad atlikdavo žaibolaidžio misiją sodybos prieigose, ir niekas nesistebėdavo užsiliepsnojusiu ąžuolu po perkūnijos ar pribyrėjusiomis šakomis po audros, kaip kad šiais laikais, kai žmonės iš per didelės meilės medžiams, namus statosi, ko ne ant medžių šaknų. Neretai tokių statybų pasekmės ir prišaukia nelaimes, kaip Kardokų bendruomenės gyvenvietėje praėjusiais metais. Žinoma, šimtamečiai medžiai atrodo žavingai ir įspūdingai greta namų, tačiau mūsų protėviai turėjo daugiau patirties ir visus estetinius sprendimus derino ir su protėvių patirtimi, žiūrėjo sprendimus ir praktiškai.
Ne veltui pedagogai, tyrinėjantys estetinio ugdymo ištakas, pastebi, kad gamtinės kaimynystės svarba būsimos asmenybės estetinei pasaulėžiūrai yra labai didelė. Žmonės užaugę apsupti gamtos, yra jautresni estetikai, tiek natūraliai, gamtos, tiek ir žmogaus sukurtai, meno ar amatų srities, taipogi, imlesni estetikos žinių gilinimui. Jie lengviau įsisavina kompozicijos principus ir dėsningumus, neretai geba intuityviai įkomponuoti objektus lape piešdami, sklandžiau derina spalvas tarpusavyje, geriau taiko šešėliavimo, šviesotamsos principus piešiniuose ar momentinėse fotografijose. Tad peršasi išvada, kad žmonės, augę nuolat gyvame peizaže, tapę brandžiomis asmenybėmis turės geresnį suvokimą, apie tai, kad darna su gamta ir yra tas pirminis santykis su estetika. Kad stebint aplinką, derėtų įvertinti jos dermę, harmoniją, išbaigtumą, o ne svajoti kaip ir ką pakeisti peizaže, kokią išgauti naudą, ką nugriauti ar nupjauti, pakeisti, pritaikyti sau ar trumpalaikiams šiuolaikiniams poreikiams.
Grįžtant prie sodybos paieškų ar naujos kūrimo, visada reikėtų įvertinti, ar mes tikrai trokštame gamtos artumo, ramybės, o ne noro pasipuikuoti, kad „ir aš mat, turiu sodybą“. Naujakuriai neapsidairę į gamtines sąlygas piktinasi kurmiais ir kurmiarausiais, juos gaudo naikina. Geniais, kurie prakerta skyles struktūriniame tinke, dergiančiomis kregždėmis, užsukančiomis stirnomis ar kiškiais, kurie daro žalą sodui ar gėlynams. Vieniems ar kitiems kenkėjams naikinti naudoja cheminius preparatus, neįvertinę, kad pasidavus natūraliems ciklams ir gamtos sąlygoms, aplinka viską išsprendžia savaime. Tad ar tikrai mums reikia sodybos, čia ir dabar?
Kiek kitaip, jei kaimo sodybą matote, kaip visiškai naujas, viduryje laukų naujai sukurtas gyvenimo ar pramogų erdves. Viskas dažniausiai prasideda nuo projektų, leidimų, augalų planavimo. Tokiai sodybai įkurti, pavyzdžiui, išnykusio kaimo vietoje, teks investuoti nemažai.
Kuriant sodybą išnykusio kaimo vietoje, o gal apskritai – viduryje laukų, teks priimti vieną iš dviejų sprendimų: ar atkurti kraštovaizdį, statinius, kaip buvo „kažkada“, ar statyti savo naują „dvarą“, taip kaip diktuoja išprusimas, žinios, įgeidžiai ir finansai. Teigdama, kad kuriant kažką naujo reikia pasiruošti išlaidoms, primenu, kad ir laikas yra brangus ir vertingas. Tad norint atkurti, kažką iš praeities, reikia leisti laiką prie istorinės medžiagos, archyvų, nuotraukų ar gyvų pasakojimų paieškos. Žinau, kad norėdama atkurti prosenelių sodybą, ten kur dabar – plynas laukas ir pamiškė, turėčiau labai stipriai padirbėti, nes nuotraukų išlikę nedaug, o senelė jau sunkiai nulaiko pieštuką, nors pasakojimai dar gyvi. Vaikystės namai senelei, stipriai įsirėžę atmintin, nors po trėmimų, jų neliko nei ženklo, tik greta miško stūkso jos pastatytas paminklinis akmuo. Tikiu ir žinau, kad tektų įrodinėti matininkams, architektams ir dar nežinia kam, kokia buvo mano prosenelių trobos architektūra, planas, koks buvo sodas ir geltoni sodo vartai su „baltomis drožinėtomis gulbėmis ant vartų kolonų“. Tokį projektą realizuoti užtruktų ne vienus metus ir bijau, kad niekada jam neturėsiu galimybių, laiko ir lėšų. Yra Lietuvoje pavyzdžių, kuomet remdamiesi muziejininkų, menotyrininkų rekomendacijomis žmonės sukuria naujas sodybas, kurios prabėgus keliems dešimtmečiams atrodo, tarsi čia stūksotų jau šimtą metų. Puikiausias to pavyzdys – visas Rumšiškių etnografijos muziejus. Sekant tokiu pavyzdžiu, net ir mūsų kaimynai, parsigabeno dviejų galų trobą iš Pasvalio rajono ir kuria naują – seną sodybą, kuriai būdingi dažnos Rumšiškių sodybos atributai. Tokie sprendimai, stengiantis išgelbėti ir prisitaikyti senos statybos trobesius – yra nuostabūs ir unikalūs. Tačiau visai greta Rumšiškių, prieš kelis dešimtmečius buvo įkurta užeiga, pretenduojanti tapti kažkuo panašiu į dvarą… tik joje liaudies menas, etnografiniai motyvai ir vertingi muziejiniai eksponatai pynėsi su beskonybe, eklektika ir pop kultūra. Deja šis statinys virto pelenais. Gaila visų jame sukauptų tautinio meno pavyzdžių, tačiau šis objektas buvo jo savininkų vizija, fantazija, bet ne autentiškas ar atkurtas dvaro pastatas. Ir apmaudu, kad kai daugybė dvarų vis dar griūva, palikti likimo valiai, neretas pasiturintis žmogus, kuria savo pseudodvarų estetiką. Tad jei kuriate kažką naujo – gerai pamąstykite, pasidomėkite vietovės istorija, žmonių pasakojimais ir nesistenkite, kaip kai kurie verslininkai, pakeisti šalia tekančios upės vagos, nes taip sugalvojote. Tai jūs šiame pasaulyje, gamtoje esate laikinas svečias, ir tikrai gamta neprivalo jums paklusti. Pajauskite vietos dvasią. Net jei ji išrauta su šaknimis, o jūs turite galimybę samdyti specialistus, pagalvokite apie vietokūros specialistų pagalbą. Gal jūs galite sukurti naują kaimą, dvarą ar net gyvenvietę, su specifine dvasia, istorija ir įkurdinti ją taip, tarsi ji čia stūksojo šimtmečius. Su savita aura, pastatais, sodais ir gėlynais.
Dar kartą priminsiu, kad sodybą įrėmina žemėlapyje ne tik pastatai, bet ir augalai. Atokiau nuo pačios sodybos – įrengiamas ir sodas, tačiau apie sodus parašysiu vėliau. Gamtininkai ir agronomai šiandien išdėstys begalę priežasčių, kodėl geriau nesodinti vyšnios ar kriaušės po langu, nors ir mūsų protėviai turėjo tikėjimą, kodėl kai kuriuos augalus reikia sodinti arčiau namo. Tačiau senųjų tradicijų paisoma vis mažiau ir kuriama naujoji estetika, naujas kraštovaizdis, dažnai nesuderinamas nei su gamtos ritmu, nei su gyvenimu kaime.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Vasario ir kovo mėnesių numeriuose.
