Kiekvienas tylą suprantame kitaip, kitaip ją vertiname. Kartais, gyvenant mieste, mes nebegirdime gatvės triukšmo, jis tampa mūsų gyvenimo dalimi. Atitolus nuo kasdieninio bruzdesio, kartais prireikia „balto triukšmo“ garso įrašo – triukšmo, prie kurio esame pripratę, vien tam, kad užmigtume. Mes nebegirdime greitosios pagalbos, policijos ar gaisrinės sirenų. Nebegirdime net rudenį imančių pokšėti fejerverkų triukšmo, kurie sukelia panikos priepuolius miesto svečiams, atvykstantiems iš karo apimtų teritorijų, nes primena šūvius, jų gimtosiose šalyse. Miestelėnai, per daugelį metų, savo butą, būstą identifikuoja kaip saugią privačią erdvę, namus. Nebegirdi ne tik gatvės, bet ir balandžių, žuvėdrų, fabrikų ir kitų greta esančių garso šaltinių.
Privati erdvė. Ramybė ir tyla skamba būtent taip. Pasigendu spengiančios tylos. Tokios, kurioje nesigirdi nieko. Ir ją tikrai galima rasti savo vienkiemiuose, savo namuose, sodybose, ten kur tikrai ramu. Kažkur tyla bus aklina, prisitraukusi, pelėsio tvaiko, dusinanti ir slogi. Kitur – perpučiama vėjo, tyliai šnaranti, tačiau neliečianti tavo saugios būties.
Kai dar neturėjome sodybos, buvau šventai įsitikinusi, kad kažkada, spėsiu išmokti groti pianinu, tarkim iki 30, tada iki 40… Svajojau, kad mano namuose puikuosis šis instrumentas, nes taip buvo mano tėvų ir mano senelių namuose. Ir mano namai bus kažkur gamtoje, gal miške toli nuo miesto šurmulio. Bet tuose namuose bus muzikos, meno, literatūros tiek, kiek man pačiai gyvenime reikės. O gal ir su kažkuo ja dalinsiuosi? Artimaisiais, kaimynais, svečiais ir bendruomene… Pianinu groti taip ir neišmokau, vis dar tikiu, kad kažkada rasiu tam laiko. Tačiau knygos… Jos iš paveldėtų bibliotekų, skirtingais keliais, srautais, srūva iš miesto į mano kuriamus naujus namus. Gal kiek ironiška, kad pirmiausia ten kuriasi knygos, kol dar nėra mūsų ir kasdienio gyvenimo. Ar knygos gali būti ramios ir saugoti žinias, išmintį, o kai mes nuolat būsime šalia – vėl atsiverti? Pertraukos knygas stumia į užmarštį, bijau, kad joms liūdna be manęs. Bet tyla – jų draugė. Nors su dukromis nuolat skaitėme knygas garsiai, dar ir dabar Milda atitipena prieš miegą pas mane, palenda po pūkine antklode ir verčiame puslapius kartu. Skaitome pasakas, magiškas istorijas apie tai, kaip gyvena gamta, vaikai ar mitinės būtybės. Ir tai yra mūsų tyla, mes daugiau nebeturime, jokio triukšmo ar išorinio pasaulio, tik mano balsą, mūsų istorijas, į kurias mes mintimis persikeliame. Žinoma, mažoji seka akimis tekstą ir mielu noru, karts nuo karto išsako pastabą, jei ką perskaitau netiksliai ar supaprastinu žodelytį – kitą, kad mažoji geriau suprastų.
Mano tyloje. Svajonių vienkiemio namuose kartais groja patefonas. Ilgai svajojau turėti savo patefoną ir niekaip nesisekė. Pirmas ir antras patefonai namuose buvo tėčio. Kiti buvo atsitiktiniai, draugo, kaimyno ir pan. Nei vienas neatitarnavo tobulai nuo pradžios iki galo… Bet gi, viskas yra savo laiku ir savo vietoje. Bėgdama savo miesto gatvėmis, būdama netoli filharmonijos, kyštelėjau nosį veidaknygę, kur netikėtai šmėstelėjo skelbimas apie dovanojamą patefoną. Žinutę tik ką buvo įkėlusi tapytoja Miglė Kosinskaitė – nuostabus žmogus, puiki tapytoja, kurią turėjau savo draugų rate. Supratau, kad esu vos už keleto žingsnių nuo jos namų, o patefonas buvo pažadėtas tam, kas greičiausiai jį pasiims, tad skubiai susirašėme žinutėmis ir aš jau stovėjau ant nuostabaus buto durų slenksčio apsikabinusi savo naują draugą ir žaislą. Taigi nešiau išdidžiai apsikabinusi savo naująjį džiaugsmą iki pat Vasario 16-osios gatvės, kur buvau palikusi savo „alfukę“. Širdis daužėsi, kai supratau, kad į sodybą iš tėvų namų jau atkeliavo ne tik knygos, bet ir visi mano ir tėčio vinilai, visa ta muzika, kurią paslėpiau savo vienkiemyje. Visą mano gyvenimo istorija muzikoje, pradedant lietuvių folkloro antologija, Mocartu, Bachu, Vangeliu ar Armstrongu, baigiant Queen, Beatles, Deep Purple ar Kate Bush, visa tai, kas mane verčia jaustis saugiai ir ramiai. Patefonas kol kas groja retai, bet nuostabiai. O ir vien žiūrint į plokšteles, mano galvoje jau groja muzika. Tokia mano tyla. Sunku patefono klausytis mieste kuomet, grindys ir sienos vibruoja nuo pravažiuojančio transporto, bet kartais plokštelių traškėjimas atneša tą tylą, kurios mums ypač trūksta. Daug kas įsivaizduoja kaimo sodybą su visu kaimui būdingu gyvuliukų šurmuliu, svečiais ar gegužinėmis. Bet man labiau artima yra tą dvarų kultūra, kurią kantrūs jų naujieji savininkai bando atkurti. Gal todėl, kad dideliame mano prosenelio ūkyje, kurį aplinkiniai vadino Dvareliu, taip pat skambėjo patefonas, pianinas… Gaila nieko neišliko, stribai ieškodami vertingų daiktų išvertė ant kiemo net didelę skrynią su knygomis – plūdosi baisiausiais žodžiais iš apmaudo. Neapsakomas jausmas, knyga, tyla (o gal muzika?) ir ramybė.
Tyliomis naktimis stebuklinga girdėti pačius keisčiausius gamtos garsus vienkiemyje. Vėlyvais vasaros vakarais ore siuva kregždės ir saulei slepiantis už miško, jas pakeičia šikšnosparnių šiugždesiai ore. Žiemą tylą suardo atsklindantis tolimi šunų balsai. Pavasarį kiekvienas krūmas pražysta ir skamba žvirbliais. Atvykus iš miesto visuomet atkreipi dėmesį, kad čia pilna gyvybės. Bet ilgainiui, savo laukiniuose namuose nieko nebegirdi, kaip miestietis gatvės triukšmo. Tačiau tai nėra taip jau blogai, tu neprarandi galimybių visa tai girdėti, tiesiog susilieji su gamta tampi jos dalimi ir tai tampa naująja tavo tyla. Kaip knygų tyla, kaip muzikos, kurią tuo metu nori klausyti ir girdėti. Kaip ir pamėkeliškas stirninų, lojimas rudenį gali nuteikti nejaukiai. Nepažinodami garso, mes nepažinsime ir tylos. Todėl mano tyla slepiasi po pernykščiais lapais, stūksančiais mažais akmenukais ar dideliais rieduliais, šnarančiom nepjautom pievom. Ji – varnų kranksėjime, vėjo gaudime, lietaus barbenime. Tyla gydo. Tyla kuria, o tu pasirenki tą kuri yra tau pati mieliausia. Bet jeigu tavo tyloje svetimi garsai kelia nerimą ir triukšmą, tikriausiai ši tyla ne tavo, arba tu jos dar ne prisijaukinai. Pasimėgaukim tylą. Kaip? Pradėjau šį tekstą vienas dainos žodžiais, baigiu kitos, manau nesunkiai atrastume begalę tekstų apie tylą, tačiau apie tylą geriau netuščiažodžiauti, ją reikia turėti ir jausti. Tylos ir ramybės linkiu lapkritį, klausant snaigių kritimo. Tyla gydo. Sveikatos.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Lapkričio mėnesio numeryje.
