Įpusėjus rudeniui, jau būname nukasę bulves ir išrovę morkas. Uogienes, užraugtas daržoves, sūdytas ir marinuotas gėrybes sunešę į rūsius ir ramiai laukiame žiemos. Kai viskas nurimsta, sodybų puoselėjimo darbai – sodinimas, genėjimas ir statybos sustoja, lieka šiltai ir jaukiai planuoti kitų metų veiklas: rūšiuoti sėklas, planuoti želdinius ir mėgautis namų šiluma, su puodeliu karštos arbatos.
Atvėsus orams, dauguma mūsų savo trobelių viduje ir toliau dailiname, remontuojame, bet būtent spalį man norisi peržvelgti ką gero nuveikiau per pavasarį, vasarą, ko nespėjau, ar nepakankamai skyriau dėmesio. Kodėl spalis? Nes sulaukus Vėlinių, iš karto po jų – į nugarą ima alsuoti Kalėdinis šurmulys, kuris šiek tiek erzina, nes pagal mūsų protėvių tradicijas, vėlyvas ruduo skirtas susikaupimui, o ne lakstymui po parduotuves, ieškant dovanų. Tad rimstantis, pilkėjantis mano sodas, ir mane kviečia atsikvėpti. Visus metus rašiau ir pasakojau apie darbus, susijusius su sodyba, apie gėles ir aromatinius augalus kuriuos auginu, apie vaistažoles, kurias renku, tradicijas ir pamokymus.
Kas rudenį vis stebiu savo šeimos namo būsimas kertes, kyla daug idėjų, planų, tik laikas ir viską sudėlioja savaip. Pasirinkome palikti ir remontuoti medinį namą, dalį medinės dalies teko keisti, tad stebiu ir stebiuosi kaip rąstai, balkiai ar staktos tarnauja dešimtmečiais ar net šimtą ir daugiau metų. Tikriausiai ne tik aš, bet ir dažnas mūsų vertinantis savo seną trobą, pagalvojam, ką galėtų pasakoti šios mūsų namų detalės, kokių įvykių liudininkais jos buvo, ką matė. Kiek ašarų ir juoko girdėjo? Noriu matyti, jausti istoriją greta, būti jos dalimi, tad pasirinkau tokius sprendimus ir estetiką. Kartais išgirstu susirūpinusius senų namų šeimininkus, ką daryti, kad viduje esantis, ne visada malonus kvapas neerzintų nosies, nesukeltų neigiamų emocijų. Bent aš, nustojus kovoti su šiais kvapais, susimąsčiau, kad kai ką šiame pasaulyje mes turime priimti taip, kaip yra, užuot stengęsi pakeisti, pritaikyti sau. Kartais svečiuojantis, keliaujant tenka lankytis ir medinėse kaimo trobose, nameliuose, tad kas kartą stebiuosi, kai kvapai juose ne mišką ir gamtą, o prekybos centro buitinės chemijos skyrių primena. Viename namelyje, kur vėlyvą rudenį, tikėjausi pajusti šaltos trobos kvapą, bet kažkas tarsi graužė nosį, ir vienoje erdvėje pastebėjau net 6 skirtingų aromatų patalpų gaiviklius, kvapiklius, indelius su pagaliukais, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl čia tokia didelė jų gausa. Kodėl tas aromatas toks svetimas, keistas, ir kaip tie kvapai nedera nei erdvėje, nei tarpusavyje? Turiu sveikatos problemų, tad į cheminius kvapus reaguoju jautriau, nei kiekvienas mūsų. Panašių nutikimų buvo ir daugiau. Bet šiemet apsilankius “Pagulbio” sodyboje, atradau stebuklą – viskas gali būti suderinta iki smulkmenų, ne tik interjeras, puošyba, bet ir kvapai. Ir nors visos erdvės dvelkė švara, specifinėms erdvėms buvo atrinkti keli aromatai kurie buvo priderinti prie natūralaus erdvių kvapo. Vonios patalpa įsikūrusi troboje buvusios senovinės rūkyklos vietoje, natūraliai dvelkė dūmu, dervomis, o joje esantys kvapikliai, tik papildė šiuos natūralius aromatus keliomis papildomomis natomis, gal medžio, tabako ar gintaro, nesuerzindami uoslės ir net neatkreipdami dėmesio į save. Aromatai įsipina į kvapų gamą ir saikingai padailina tvirtą, natūralų, tolimą buvusios rūkyklos dvelksmą. Neturėjau progos paklausti šeimininkų, kiek iš tikrųjų pareikalauja laiko ir kantrybės prižiūrėti autentišką sodybą, išsaugant autentiką, viską priderinti šiuolaikinio žmogaus poreikiams, ne tik buitį, bet ir aromatus.
Tikiu, kad ne dažnas tuo gali pasigirti, bet man patinka senų namų kvapai. Kasdien apsilankau savo vaikystės namuose, kurie iš pievose buvusio priemiesčio staiga atsidūrė didmiesčio miegamųjų rajonų apsuptyje. Prieš septynis dešimtmečius pastatytas iš atkelto prosenelių svirno rastų, apmūrytų baltomis plytomis, senelių namas tapo įprastu sovietinio plano mūrinuku, slepiančiu savyje tuomet uždraustas istorijas. Šiandien, užėjus vidun, užuodžiu tą kaimiškos rąstinės trobos kvapą, bet nesistengiu jo numalšinti ar naikinti, nes jis suteikia unikalumo, istorijos ir tikrumo jausmą, nukelia į nerūpestingą vaikystę, kai žinai, kad čia yra tavo namai.
Mes – visa mus supančios aplinkos dalis, tad turime dalyvauti gyvenime, kuris vyksta šalia, neužgožtas dirbtinių, netikrų kvapų ar dekoro elementų. Todėl ir mano šeimos troboje jaučiamas krosnies, dervų iš kamino, rąstų kvapas, mane nuteikia jaukia, maloniai, man tai namų kvapas. Prieš keletą metų, kol nebuvome pradėję trobos rekonstrukcijos, joje tvyrojo daugiau ne tokių maloniai atpažįstamų kvapų – gal grybo apimto rąsto, gal pelių buveinės, gal svetimų žmonių, kurie iki mums įsigyjant sodybą, užklysdavo į negyvenamą namą pernakvoti… Šis kvapas buvo tikrai nejaukus, svetimas, jautėsi nuorūkų, nešvarių skudurų, įsisenėjusio purvo kvapų samplaika. Tad pirmiausia pagalvojau ne apie šiuolaikinius gaiviklius, o apie smilkalus. Deja rytietiški kvapai niekaip nederėjo, prie seno lietuviško namo kvapo. Teko grįžti prie mūsų tautinių tradicijų, tad pasiteiravusi senelės, jos bičiulių, muziejininkų, atradau, kad dauguma mūsų protėvių naudojo smilkalus iš lietuviškų augalų. Smilkė ir pelyną, ir kadagį, ir diemedį, ir begalę kitų aromatinių žolių. Tad surišusi ir pabandžiusi atradau, kad smilkdamos natūralios žolės sukuria savitą aurą, išvalo namus energetiškai, jų aromatas persipina su prirūkusios trobos ar kadaise kabėjusių rūkytų dešrų aromatais, susimaišo palubėje sukurdamas naujas natas naujai giesmei ir dermei.
Spalis mano troboje kvepia smilkstančias žolynais. Senuose namuose, išsaugojusiose autentiškus medinius langus, prisiglaudę prie plono stiklo galime užuosti specifinį šalčio, vėlyvo rudens, žiemos kvapą. Šalnos, vėlyvos rudens rąsos, po kojomis šiugždantys, parudavę lapai primena, kad jau tikrai ruduo. Kartais spalį aplanko pirmasis sniegas, o kartais malonūs spinduliai sukasi švelniu vėjeliu geltonų lapų sūkuriuose. Ramuma.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Spalio mėnesio numeryje.
