Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai… kadaise apie Trakų pilį bylojo Maironis. Šiandien tikrai nemažai sodybų, trobesių, paveldo objektų, net dvarų ir pilių galime apdainuoti panašiais žodžiais. Kiekvienas mūsų savo svajonių sodybą matome skirtingai, keliame jai skirtingus kriterijus ir lūkesčius.
Pabandykime sukurti statistinį „sodybos norėtojo“ portretą ir pagelbėti jam žvalgytuvėse ar priimant sprendimus, pasirinkimus. Priimant sprendimą galime pasiūlyti nusipiešti schemą, kuri padės išsigryninti sodybos viziją. Žinoma, būtų galima šią schema pradėti nuo tikslo – kokiu tikslu mums reikia sodybos? Gyvenimui, poilsiui (vietoje kolektyvinio sodo), kaimo turizmo plėtojimui, ūkininkavimui, verslui etc.
Taip pat seka eilė klausimų, kaip jūs matote savo gyvenimą/poilsį arčiau gamtos?
Sodyba neretai tampa tarsi mažas šuniukas Kalėdoms, dar nesulaukus vasaros, jis atsiduria gyvūnų prieglaudoje, pamirštas ir apleistas. „Sodybos norėjimas“ – tai tarsi lapės prisijaukinimas, jei kartą prisijaukini „kažką“ – tampi už tai atsakingas. Taip šiuo metu rinkoje nemažai parduodamų apremontuotų ir nebeprižiūrimų sodybų, įsigytų per covido NT bumą. Kai visi tikėjo ir norėjo, kad nuo šiol viskas bus kitaip – gyvensime ir dirbsime nuotoliu, ir viskas tarsi gausis savaime. Dažnas nepritapo prie kaimo bendruomenės, komforto stygiaus, komunikacijų kokybės ar nesaugumo, atskirties jausmo. Kiti gi – natūraliai išsiilgo butų, kaip kokių pigių kurortų, kur viskas įskaičiuota. Dar kiti gi – pasiliko sodybą vasarojimui, šventėms ar senatvei, o paskutinieji keistuoliai – liko ten gyventi, prikelti medinės architektūros paveldą, kurti naujas bendruomenes ir ryšius, adaptuoti kaimo vietovės erdves savo, toli gražu nebe kaimiškiems poreikiams, taip kurdami hibridinę aplinką. Kitaip tariant, kaime liko tie, kurie iš tikrųjų norėjo gyvenimo kaime ir sodyboje.
Sodybos sąvoka dažniausiai atspindi mūsų pačių išgyvenimus ir patirtis. Vieni tai sieja tik su senovine, etnografine sodyba – medine, rąstine šimtamete troba, suręsta ant skaldytų akmenų pamato ar net ne visada surištų tarpusavyje riedulių, dengta skarda, čerpėmis ar kokiu šiferiu. Dažniausiai tokioje sodyboje mes pratę matyti ir senovinę pirtelę, ir tvartą, daržinę, sklepą (rūsį) ir klojimą. Tiems, kam svajonių sodyba yra būtent tokia, nebūtina keisti gyvenimo būdą ir būtinai imti ūkininkauti, atsisakyti patogumų, o gal net elektros. Dažnas planuojantis gyvenimą autentiškoje sodyboje, gana greitai įvertins pirties ir „sklepo“ privalumus, daržinę ar tvartą nesunkiai pavers ūkiniu pastatu ar net stogine automobiliui. Klojimas, kaip gana didelis statinys gali tapti puikia erdve vasaros pramogoms, nakvynės svečiams erdve, ar muziejumi.
Kiek kitaip, jei kaimo sodybą matote, kaip visiškai naujas, viduryje laukų naujai sukurtas gyvenimo ar pramogų erdves. Viskas dažniausiai prasideda nuo projektų, leidimų, augalų planavimo. Tokiai sodybai įkurti, pav. išnykusio kaimo vietoje, teks investuoti nemažai.
Tačiau grįžtant prie senosios sodybos vizijos. Į ką svarbu nepamiršti atkreipti dėmesio, kur nesuklysti pasirenkant tą „pačią pačiausią“ ir dar pageidautina, ne visiškai sukiužusią, nuo metų naštos, netinkamos priežiūros ar netinkamų remonto medžiagų, kurias naudojo ankstesnieji šeimininkai. Tikriausiai „gardžiausius kąsnius“ susirenka tie, kuriems pavyksta atrasti ir tinkamai prižiūrėtą, ir autentišką, ir gerai išsilaikiusią sodybą. Daugumai svarbiausias statinys – gyvenamasis namas, tad visada verta peržiūrėti, kokios būklės yra pirmieji rąstų vainikai, ar po langais esantys – nėra labai pažeisti puvinio. Ar sienojai nesuvarpyti kenkėjų. Ne ką mažiau svarbi detalė – ar sienų rąstai nėra stipriai sudūlėję, pažeisti pelėsių, grybelių, puvinio. Iš savo patirties noriu patarti: jei troba buvo apkalta „toliumi“, „ruberoidu“ ar net polietileno plėvele, o aplink trobą daugelį metų nebuvo šienaujama, yra didelė tikimybė, kad lauko augalai galėjo įaugti po minėtomis dangomis, ir maitino sienų rąstus drėgme, ne vienerius metus. Taip nutikę buvo mūsų trobai. Taip pat reiktų peržvelgti, kaip atrodo vidinės namo sienos, ar iš pastato vidaus nebuvo naudojamos kokios „ modernios“ medžiagos, kaip plastikinės dailylentės ar kt., kurios neleido medienai kvėpuoti – nežinia, ką rasime po jomis. Ne mažiau svarbi ir perdanga, ar nėra stipriai įlinkusi, ar patikimos sijos, ar neteks jų skubiai keisti. Besidairant viduje, apžiūrėkite krosnį. Visada galite veidrodėlio pagalba patikrinti pagrindinio kamino būklę, atsidarę pravalą. Puiku, jei troba buvo neseniai gyvenama ir krosnis buvo kūrenama. Gal minimalių remontų ar „techninės meistro apžiūros“ pagalba, galėsite prietaisu naudotis ir mėgautis dar ilgai. Dažni sodybų naujakuriai puola griauti krosnis, kaip nesaugias ir daug vietos užimančias. Tačiau ištikus rimtesnei žiemos audrai – puola į paniką likę be šilumos šaltinių ar netgi galimybės užsikaisti arbatos. Todėl ne mažiau svarbu pasitikrinti ar sklype yra veikiantis, tvarkingas šulinys. Jei jis dar neseniai buvo naudojamas pagal paskirtį ir jame yra švaraus, skanaus vandens – jau didelis privalumas. Nes išsigręžus vandens gręžinį, ne visada žinome, koks vandens skonis mūsų laukia ir kokia jo kokybė. Kartais tenka itin daug išleisti, kol randamas sprendimas, kaip iš vandens pašalinti sieros vandenilio kvapą ar rūdis.
Apžiūrėjus trobos medinės dalies būklę, kokybę, įvertinus krosnį ir kaminą, atkreipkime dėmesį ir į stogą ir langus. Tikiu, kad dauguma mūsų pagalvojame apie senos skardos ar šiferio pakeitimą, stogo apšiltinimą, tad esamo stogo būklė jums paliudys ar statinys nedrėko ir nenukentėjo nuo stogo nepriežiūros, peržiūrėkite ar lietaus vanduo nežliaugė sienomis, ar buvo nuleistas lietvamzdžiais, latakais toliau nuo pamato.
Tvarkingi seni langai, jei dar su „dubeltais“ (papildomais stiklais, naudojamais žiemą), jums tikrai pasitarnaus pirmaisiais metais, kol užsakinėsite naujus, šiltesnius ir taupesnius. Tačiau, jei tikrai gerbiate praeitį, pasikonsultuokite su medinės statybos restauratoriais, specialistais, gal jūsų turimus langus pakaktų restauruoti, suremontuoti ir naudoti dar daug metų. Žinoma, jei langų rėmas pažeistas puvinio ar jie gaminti jau sovietmečiu, tikėtina, kad patogiau bus įsigyti naujus, medinius langus.
Žinoma – pamatas, tai kaip žmogaus kojos, jei jis sveikas, tai kaip ir žmogus, galės gyventi pilnavertį gyvenimą. Kartais ne vienas nusigąsta, pastebėjęs, kad akmens riedulių pamatas nesurištas, o tik sukrautas, ir kuria ko ne baisiausią scenarijų, kaip vos įsigyta troba, per naktį nuo tų riedulių nuriedės… Tačiau sausas, tvarkingas riedulių pamatas, yra daug geresnis namo pagrindas, nei prastai įleisti, sudrėbti iš kalchozų vogto cemento, kalkių ir plytų pamatai, per metus praradę savo lygius, geometriją, ir privertę, vieną kitą rąstigalį praktiškai nuolat gerti rasą ar net lietaus vandenį. Tad riedulių pamatą nesunkiai sutvirtinsite ir apšiltinsite, pasitelkę šiuolaikines priemones, o netvirtas ir nekokybiškas pamatas, metų metus neremontuotas ir neprižiūrėtas, gali slėpti kritinę visos trobos būklę.
Kuriantis ne paskutinės svarbos yra ir kitų pastatų būklė, ypač jei juos ketiname pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, tačiau tikiu, pagrindinės mano išvardytos gairės – padės kritiškai įvertinti ir kitus statinius.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Sausio mėnesio numeryje.
