Indrajos kūčiukai

Indrajos kūčiukai

Aš – Indraja. Trijų vaikų mama, menininkė ir dėstytoja, kuri virtuvėje lipdo iš molio indus, piešia kartu su dukromis, o tuo metu dideliame katile kunkuliuoja troškinys ar sriuba, duonkepyje kyla naminė duona, ant garnyko vysta rūkymui paruošti kumpiai. Čia mano virtuvė.

Žingeidumas mane vedė už rankos ir vos tik pasitaikydavo proga, dar būdama mažutė, troškau gaminti. Žaisdavome restoranus ir „gamindavome valgį“ kartu su gatvės draugais. Išmokus užsirašyti – kaupiau receptus sąsiuviniuose. Maisto gaminimo niekada nelaikiau profesija, greičiau natūraliu ir savaime suprantamu išgyvenimo įgūdžiu – mūsų su tėčiu verdamos sriubos kunkuliuodavo katiliuke ant laužo, žygiuose valtimis, gamtoje.

Visada dievinau prieskonius. Cinamono, pipirų, kardamono, muškato, baziliko kvapai, man buvo tarsi geriausių kvepalų aromatai. Dažnai išgirstu, kad lietuvių nacionalinė virtuvė – prieska, beskonė ir bejausmė. Domiuosi istoriniais valgiais ir patiriu atradimo džiaugsmą, kuomet įsitikini, kad ne tik visa Europa, bet ir senovės lietuviai vertino rytietiškus prieskonius, niekas neapsiėjo be pipirų, pyragus gardino cinamonu, ėrieną kepdami apkamšydavo rozmarinu, o dvarininkija gėrė tikrą kavą.

Nebežinau, kas įvyko pirmiau, ar sukūriau grafikos kūrinių ciklą „Virtuvėje tik merginos“ ar pasinėriau su savo merginomis į virtuvę ir jos istoriją. O gal visa ko pradžia buvo kursinis darbas „Moteris, kaip tradicijos ir istorijos nešėja vakarų Europos kultūroje“, pas a.a. prof. A. Uždavinį, dar studijų metais, prieš porą dešimtmečių? Kas kitas, jei ne moteris šeimos virtuvėje perduodavo savo vaikams kalendorinių švenčių tradicijas, per maistą ir jo kūrimą. Maistas yra kuriamas, o ne gaminamas. Gaminama tik gamyklose, o virtuvėje, jaukiausioje privačioje erdvėje vyksta alcheminiai, kūrybos procesai, čia gimsta ir nauji receptai ir košė iš kirvio.

Prieš šventes ar paprastą dieną, sukdavausi virtuvėje šalia suaugusiųjų. Kartu su senele kepdavom kugelį pečiuje, ar lydį čiudopečkoj, su seneliu kimšdavom dešras, virdavom obuolienę ir spausdavom, košdavom vynuogių vyną, kurį jis vadindavo mistišku pavadinimu burgundiškas. Su prosenele virdavom cepladziurkas – bulvinių tarkių kukulius su įspausta duobute, virtinukus su mėlynėmis ir kepdavom kūčiukus. Niekada nemačiau prosenelės naudojant mierkas. Saujos ir žiupsneliai birdavo į dubenį, o vandens ar pieno šliūkštelėdavo iš arčiausiai esančio ąsočio ar kvortos. Viskas vykdavo, tarsi apeigos, lėtai, ramiai, ratu, ir man neteko jos matyti susimąsčiusios, naudojančios užrašytą receptą ar knygą.

Kalendorinėms šventėms šeimoje buvo kruopščiai ruošiamasi. Velykos, Rasos (Joninės) ir Kūčios, buvo svarbiausi metų įvykiai. Tėvai ir seneliai rinko tautosaką, folklorą, dalyvavo pogrindinėje kraštotyros veikloje, tad šventiniai senovės lietuvių papročiai namuose buvo labai svarbūs. Iki dešimties metų augau viena, vienintelė Giedraičių provaikaitė, vienintelė Čepulių vaikaitė ir žinoma, vienintelė tėvų – studentų duktė, tad šventėms ruošiausi kratu su suaugusiaisiais ir rimtu veidu sukausi prie puodų, dengiau stalus, dar iki pradėdama lankyti mokyklą. Jokia kita šventė nepareikalaudavo tiek daug triūso ir pastangų, kaip Kūčios. Dvylika patiekalų: specialūs kepiniai, grybai, silkė ir kitos žuvys, kanapių druska, virtinukai su skirtingais įdarais ir baršteliai, aguonpienis ir kiti valgiai, norint viską laiku paruošti, darbo pakakdavo visiems.

Kūčiukai mūsų namuose buvo vadinami dviem skirtingais vardais: parpeliai ir šližikai. Prosenelė, kilus iš lenkuojančių bajorų, juos vadino šližikais, o senelis, tikras aukštaitis, nuo Rokiškio – parpeliais. Tik šližikų kepimas buvo prosenelės pareiga ir ritualas. Aš stebėdavau, kaip ji sukasi, ir retkarčiais gaudavau teisę ką nors nulipdyti iš tuo metu ruošiamos mielinės tešlos. Patys kepiniai tada man teikė mažai pasigardžiavimo, mat buvo kepami be pieno, cukraus ar riebalų, tik vanduo ir mielės – taip, kaip senovėje, kitaip – neleido tradicijos. Būdavo išsipūtę, miltuoti ir kietoki. Visą skonį jiems suteikdavo aguonpienis, ruošiamas su medumi ar cukrumi. Tačiau džiaugsmas, kai kūčiukus traukdavome iš orkaitės buvo neapsakomas, nes bekylant mieliniams kepiniams, jie sulipdavo į įvairias žvėrelių figūras ir aš spėliodavau, „kas čia toks“, panašiai, kaip stebimi debesys šiltą vasaros dieną gulint pievoje.

Tik prabėgus daugeliui metų, ėmiau ir aš kepti savo kūčiukus. Pirmus kartus – pagal receptus knygose ar pasakojimus, su mielėmis, cukrumi ir kartais net pienu, sviestu. Bet parduotuves užvertus visokių skonių ir visokių kepyklų gaminiais kepti nustojau – šeimos nebestebino naminiai kepiniai, o ir skoniu jie neišsiskyrė. Bėgo metai, likimas mane nubloškė pasitobulinti profesinių žinių lietuvių pamėgtoje Airijoje. Ten gyvenant pakito mano lietuviškos virtuvės ir vertybių skalė, kiekvienas lietuviškas trupinys tapo šventas ir brangus. Taip grįžusi ėmiau kepti naminę duoną su natūraliu raugu ir vos prieš kelis metus, ryžausi iškepti tikrus senovinius kūčiūkus, su tos pačios duonos raugu. Labai jaudinausi ir bijojau, kad neiškils. Duonos raugas – ruginis, kūčiukų miltai – kvietiniai… Kaip gi viskas susidraugaus viename puode? Siūbtelėjau gerą saują cukraus, kad rūgtų geriau, pyliau vandenį, miltus ir raugą, įmaišiau šlakelį nerafinuoto lietuviško, šalto spaudimo rapsų aliejaus, gerą saują mirkytų aguonų ir užminkiusi palikau popietei kilti. Maniau laukti iki ryto, ir bijojau net prieiti, patikrinti, kaip ten sekasi mano eksperimentui. Tačiau tešla priminė pati apie save – vos neišlipo iš dubens, tad teko nedelsiant raitotis rankoves ir kepti.

Kūčiukams sunaudojau apie kilogramą kvietinių miltų, šiek tiek daugiau nei pusę stiklinės cukraus, žiupsnelį druskos, stiklinę duonos raugo ir vandens, tiek, kad tešla suliptų į vientisą masę, bet nebūtų per kieta. Nors kūčiukus iškepiau pora dienų prieš Kalėdas, tačiau išsigandusi, kad šventėms nebeliks, teko juos slėpti nuo šeimynos, mat visi „beragaudami“ pusę jų suvalgė.

Foto: Sebastijonas Petkus
Straipsnis publikuotas žurnale: Beatos virtuvė