Lietuvos Dizaino Asociacija, kuriai priklausau, organizavo projektą „Kalbėk vaizdu”, tad mano įspūdžiai čia.
Indraja Raudonikytė – dizainerė, Kauno technologijos universiteto Dizaino centro dėstytoja, edukatorė. Savo veiklas – grafinį dizainą, keramiką ir menus apjungianti ekologiją ir tvarumo principais.
Kokiose mokyklose vedei užsiėmimus, kokias teorines ir praktines dalis parengei?
- Nuotolines edukacijas „Kalbėk vaizdu“ vedžiau trijose gimnazijose: Kauno raj. Vilkijos gimnazijoje, Šalčininkų r. Baltosios Vokės „Šilo” gimnazijoje ir Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje. Teorinę edukacijos dalį išskirsčiau į tris pagrindines dalis. Įžangoje, jaunimui pažįstamais pavyzdžiais ir suprantama kalba pateikiau ir dėsčiau žinias apie vaizdinę komunikaciją, informacijos pertiekimą vaizdu, kuomet nėra galimybės žinutės įgarsinti arba komentuoti, kalbėjome klaidingą ir klaidinančia vaizdinę komunikaciją, pavyzdžius socialinėje medijoje ir kituose kanaluose. Sukant kalbą link rimtesnių dalykų, pateikiau kompozicijos ir komponavimo principų pagrindus ir jų pritaikymą kasdieninio vaizdinio turinio kūrime, aiškinau apie spalvotyrą, spalvų ir apšvietimo poveikį perteikiamam vaizdui, geštalto principus – vaizdo suvokimo, atpažinimo veiksmą. Kalbėjome apie rašto ištakas, kada ir kaip atrodė simboliai, kuriais komunikavo mūsų protėviai. Paskaitos pabaigoje kalba pasisuko link tvarumo principų, atsakomybės siunčiant vaizdo žinutę ir perėjome prie praktinės užduoties. Kiekvienas moksleivis turėjo sukurti žinutę – istoriją (stories) Instagram socialiniame tinkle, kuria neštų žinią „ką aš galėčiau nuveikti, kad pasaulis būtų geresnis“. Žinutę reikėjo sukurti tik iš savo turimų, ar per 15 min skirtų užduoties atlikimui nufotografuotų nuotraukų ir programėlės suteikiamų jaustukų (emoji), lipdukų (sticker) ir animuotų paveikslėlių (gif), nenaudojant jokio teksto. Žinutę pažymint grotažyme (#tag) “#kalbėkvaizdu”. Po užduočiai skirto laiko vyko sukurtų istorijų vaizdų aptarimas, visos paskaitos refleksija.
Ar/kuo nustebino moksleivių žinios, mąstymas, darbai? Ar/kaip jis keičiasi pastaraisiais metais ar dešimtmečiais?
- Labiausiai stebina moksleivių skirtingas požiūris, patirtys. Stebina ir skirtinga motyvacija, priklausomai nuo regiono ir gimnazijos dydžio, pedagogų darbo. Teko pastebėti ir visiškai abejingų, neaktyvių moksleivių, kurie tikriausiai jungėsi į transliaciją „nes mokytoja liepė“, taip pat bendravau ir su labai motyvuotais, kurie savo ateities profesiją siejo su viešąja komunikacija, tad vizualinės komunikacijos žinių pagrindus patys „traukė“ refleksijos metu, uždavė klausimus, saugojosi savo laikmenose nuorodas ir pavyzdžius. Deja, tokių motyvuotų moksleivių iš trijų gimnazijų buvo vos keli.
Atlikdami praktinę užduotį visi atskleidė savo žinias ir polinkius. Matėsi, kuriems buvo įdomu kurti kažką funkcionalaus, o ne tik savo įprastinį socialinių tinklų srautą, o kurie vargo ar atmestinai „padėliojo“ keletą jau sukurtų paveikslėlių. Trečioji grupė, kurią gal pavadinčiau ne „moksliukais“, bet „mokytojų mylimais mokiniais“, tai besistengiantys „pateikti teisingą atsakymą“, besitikintys, kad atlikdami užduotį turi pataikyti ir atsakyti aiškiai į kažkokį menamą klausimą, stengėsi pataikauti bendrajai nuomonei apie aplinkosaugą ir kitas pasaulines problemas, taip nesukurdami unikalaus vaizdinio turinio.
Per pastaruosius kelis metus dalyvavau ne vienoje projektinėje edukacijoje. Prieš daugelį metų esu atlikusi pedagoginę praktiką gimnazijoje, dirbau ir su vaikais, ir su įvairaus amžiaus grupių suaugusiaisiais, septyni metai dėstau grafinį dizainą ir matau, kaip keičiasi visuomenė, kaip keičiasi jaunimas. Tačiau linksma, ne pačia geriausia prasme, kad komponavimo, vizualinio suvokimo klaidos kartojamos, tos pačios, kurios buvo jaučiamos kuriant piešinius, eskizus gyvai, paišant dar darželyje ar mokykloje, ir peršokus į socialinės medijos suteikiamas galimybes. Moksleivių žinios labai skirtingos, suvokimas ir patirtys kitokios. Vis dar didelė problema išlieka viešo kalbėjimo baimė, baimė dalintis savo darbu, atlikta užduotimi, bijant kritikos ar pasmerkimo. Tačiau ši problema yra globali, neveltui ir TEDex pranešėjai kelia klausimą, pristato patirtis, kaip kalbėti viešai.
Kokia apskritai yra problematika/reiškiniai su jaunimo/visuomenės vizualinės komunikacijos suvokimu ir taikymu? Kokios to implikacijos? Kaip ir kam reikėtų tai spręsti?
- Jau daugelį metų stebiu švietimo sistemą, tai yra dalis mano tyrimų erdvės. Problemų yra daug. Viena jų – bendrojo ugdymo įstaigų pedagogams, pradinių klasių mokytojams, o ir technologijų, dailės, dažnai trūksta žinių, patirties, o kartais ir pašaukimo, kad pakankamai aiškiai suformuluotų užduotis ir perteiktų moksleiviams ne tik meno, dailės, bet ir dizaino pagrindus.
Kita išties didelė problema yra skambios švietimo programos atnaujinimo bangos, kurios iš tikrųjų nieko nekeičia. Mes 40 metų girdime, kaip svarbu yra mokytis matematikos ar skaityti, rašyti. Gal kai kuriais laikmečiais pakrypdavo tendencijos, kad štai dabar reikia daugiau inžinierių, o dabar – humanitarų. Šiandien – programuotojų. Bet esmė nekito. Taip susiformavo ištisos kartos, visuomenė, neturinti estetinio suvokimo, nežinanti, kas yra dizainas, kuo jis svarbus, ir kuo skiriasi nuo dailės. Taip matome begalės sričių specialistus, kurie paprastą, kasdienę vizualinę žinutę apie save į socialinę mediją ar kitus viešuosius komunikacijos kanalus siunčia su galybe klaidų. Visi pastebi, kai ministrė rašo su klaidomis, ar kai koks nors politikas nemoka valstybės himno žodžių, bet niekas nepastebi, kaip netinkamai naudoja savo turimą ar kuriamą vaizdinę medžiagą, siunčia klaidingas žinias visuomenei, susilaukia pašaipos… tik iš vizualinės komunikacijos specialistų. O eiliniai piliečiai, arba galvoja, kad tai kažkokia komunikacijos ir estetikos norma, arba nujaučia, kad „kažkas ne taip“, bet negali įvardinti kas, tad palieka tokius pastebėjimus „man negražu“ arba „aš nesuprantu“ sąvokose. Moksleiviams, studentams trūksta esminio žinių paketo apie estetiką, etiką, dizainą, ir tų žinių reikėjo dar darželyje, mokykloje. Švietimo sistema siunčia žinutę: „vaikas atėjęs į darželį ar mokyklą, principe nemoka vaikščioti ar bėgioti, tad jam būtinas fizinis lavinimas ir jo reikia daug. O va piešti, ar suvokti vaizdus, turėti estetinį suvokimą ir skonį – visi moka jau gimę, tad dailės pamoka viena per savaitę, paišom bet ką“. Švietimo programos mirga nuo skambių žinučių apie modernizavimą ir pritaikymą šiuolaikinės žmonijos poreikiams, tačiau vis grįžtame prie tų pačių problemų ir klausimų, kodėl kitose valstybėse, kur menai apjungti su tiksliaisiais mokslais, mokslo pasiekimai aukštesni ir kultūros lygis tikrai kitoks. Tad vėl ir vėl sulaukiame suaugusių žmonių kartos, buvusių moksleivių ir studentų, kurie vis dar laukia, kas pasakys, koks yra vienintelis teisingas atsakymas ir sprendimas, o pasauliui reikia specialistų galinčių rasti ir pasiūlyti ne vieną problemos sprendimo būdą, ir iš to seka atomazga, kad atsakymai ir rezultatai bus skirtingi. Mano manymu, tik jaunosios kartos lavinimas, kaip įmanoma anksčiau, dizaino srityje, gali išugdyti naują visuomenę, gebančia ieškoti ir rasti sprendimus, o ne tik mokėti daugybos lentelę ar žinoti vieną teisingą atsakymą. Ar programuotojas, ar agronomas vaikas bus užaugęs – specialistui būtinas kūrybinis, dizaino principu grįstas mąstymas ir jo ugdymas. Tad noriu padėkoti LDA ir projektų autoriams, kad bent dalelyte prisidedame prie šiuolaikinės visuomenės ugdymo.
