Vasaros ir rudens darbai po truputį baigiasi. Iš sodų ir laukų surinktas gėrybes vis dar nešame į šiltus ir jaukius namus, konservuojame, džioviname, raugiame ir sūdome. Aš kaip ir kas rudenį, o ypač, galvodama apie artėjančias jaukiausias metų šventes, galvoju apie jūsų ir savo artimųjų dovanas. Gera pasidžiaugti, kad šiais metais, plečiantis draugų ratui, o ir nepamirštant mūsų seniems bičiuliams, galiu pažadėti sau ir jums, kad bent pačių mylimiausių, mano rišamų smilkalų iki Kalėdų tikrai nepritrūks. Nors metai buvo nedėkingi ir kai kurie augalai nuo manęs nusisuko. Karšti liepos vėjai nudžiovino gėlių pumpurus ir jaunų medelių šakas, o rugpjūčio lietūs paskandino ir užmigdė žolynų žiedus. Taip šiais metais gerokai mažiau surinkau savo mylimo baltojo pelyno (lot. Artemisia ludioviciana) ir levandos (lot. Lanvandula angustifoglia) nuraškiau vos kelis kuokštelius. Pradžiugino mane tik laukinė kraujažolė (lot. Achillea millefolium), kuri gausiai žėlė mano sklypo pakraščiuose, jai antrino geltonos jonažolės (lot. Hypericum perforatum) žvaigždutės, o gėlyne vešėjo mėta, raudonėlis ir pirmametis šalavijas (lot. Salvia officinalis). Nors ir šalavijo surinkau ganėtinai nedaug, tačiau iš bičiulių „Žiedų skonis“ gavau šios žaliavos su kaupu, nes jie perkraustė savo žolynus ir gėlynus. Taip pat gavau ir šalavijo, čiobrelių ir mėtų sodinukų, kurie tikiuosi prigis mano naujose lysvėse. Levandų trūkumą padėjo išspręsti nauji bičiuliai – tai Giedrė ir jos „Levandų ūkis“ iš Biržų krašto, kurių sezono atidarymo šventėje šiemet svečiavausi su savo smilkalų ir keramikos kolekcija.
Šalavijo smilkalai nebestebina net ir nesidominčių smilkymu, ir yra ko ne populiariausi pasaulyje, bet gal ne kiekvienas susimąsto, kad dažniausiai šalavijo smilkalai yra gabenami iš kitų pasaulio kraštų, kitos klimatinės juostos.
Šalavijo smilkalai nebestebina net ir nesidominčių šia sritimi, ir yra ko ne populiariausi rištiniai smilkalai pasaulyje, bet gal ne kiekvienas susimąsto, kad dažniausiai šalavijo smilkalai yra gabenami iš kitų pasaulio kraštų, kitos klimatinės juostos. Taip išeikvodami begales energijos ir sukurdami nemenką taršos šleifą paskui save. Yra tikinčių, kad tik šalavijo smilkalai ir tik iš Šiaurės Amerikos žemyno yra tinkami energetiniam valymui ir meditacijai. Tačiau pavasarį ir vasarą aš ne tik savo žolynus prižiūrėjau, kūriau, bet ir nuotoliniu būdu gilinau savo žinias pas JAV (Elizabeth Heck, Qualified Herbalism Instructor) ir Lotynų Amerikos (Adriana Ayales ir Grandmother Flordemayo) žolininkus ir žiniuonius. Įgytos žinios tik patvirtino Eugenijos Šimkūnaitės, o ir mano kartojamą teiginį, kad naudingiausi mums augalai yra augantys šalia mūsų. Tad ir smilkyti reikia augalus, kurie auga mūsų klimatinėje juostoje, mūsų laukuose, miškuose ir mūsų gėlynuose.
Įgytos žinios tik patvirtino Eugenijos Šimkūnaitės, o ir mano kartojamą teiginį, kad naudingiausi mums augalai yra augantys šalia mūsų. Tad ir smilkyti reikia augalus, kurie auga mūsų klimatinėje juostoje, mūsų laukuose, miškuose ir mūsų gėlynuose.
Šalavijas, kurį tiek pati auginu, tiek iš bičiulių gaunu perteklinius, nupjautus augalus, yra Lietuvoje žinomas ir populiarus vaistinis šalavijas (lot. salvia officinalis). Jis nuo seno naudojamas mėsos ir daržovių patiekalams gardinti, liaudies medicinoje ir kosmetikoje. Dar būdama maža pamenu liaudies dainą „Šalavijėlis be lapų…“. Sovitinių šalių folkloro ansambliai atvykę į Lietuvą, vedini pagarbos ir solidarumo bandydavo sudainuoti šią dainą, tačiau sudėtinga lietuvių kalbos tartis jų mėginimus paversdavo mūsų juokais. Tai tik patvirtino ir priminė, kad lietuvių kalba yra ganėtinai sunki, ne tik savo gramatika ir struktūra, bet ir tarimu.
Taigi, mano smilkaluose – vaistinis šalavijas. Atvežtiniuose šalavijo smilkaluose galime rasti kitą vaistinio šalavijo artimą giminaitį – baltąjį šalaviją (lot. Salvia apiana). Kai kurie naudojantys savo praktikose rištinius smilkalus šventai įsitikinę, kad tik baltasis šalavijas tinka smilkymui, tačiau mano tekste „Kaip žolės pas mane atėjo…” rasite ir nuorodas, kad net ir Šiaurės Amerikos indėnų dvasinis lyderis nepataria tapti „reklamos auka“ ir nesistengti smilkyti tik Kalifornijoje augantį nykstantį augalą. Kuo iš esmės skiriasi baltasis šalavijas nuo vaistinio šalavijo?
Pasaulyje yra apie 800 skirtingų šalavijo rūšių.
Pasaulyje yra apie 800 skirtingų šalavijo rūšių. Tiesą pasakius, pati visai neseniai sužinojau, kad raudonai žydinčios gėlės, kuriomis mano vaikystėje buvo dažnai apsodinti vieši gėlynai – taip pat šalavijas, tik raudonžiedis (lot. Salvia splendens). Dažnai interneto platybėse lyginami baltasis šalavijas ir vaistinis šalavijas iš esmės skiriasi savo kilme. Baltasis yra iš Šiaurės Amerikos žemyno, o vaistinis – priskiriamas Viduržemio jūros regionui. Galima rasti specialių lyginamųjų tekstų, kuriuose aiškinama, kad vieną galima smilkyti, o kitas – jau nebe toks tinkamas, nes skirtas… kulinarijai. Tiesą pasakius, baltojo šalavijo aromatas šiek tiek stipresnis smilkant, nei vaistinio, ir… salsvesnis. Taip pat, smilkant baltąjį šalaviją galima pajusti aromato, kuris labiau būdingas smilkomam mano užaugintam baltajam pelynui. Daugiau esminių skirtumų lyg ir sunku atrasti. Taip, baltasis turi labiau pūkuotus lapus, ką mums ir primena pavadinimas „baltasis šalavijas“, dėl pūkelių jo lapai atrodo sidabriškai balti, kaip baltojo pelyno, o vaistinio šalavijo lapai – žalsvai pilki, ir nėra gausiai dengti pūkeliu, tik šiek tiek, lapų antroji pusė. Vaistinis šalavijas žydi melsvais žiedeliais, panašia spalva, kaip juozažolė ar net levanda, o baltasis šalavijas, pateisindamas savo pavadinimą – žydi baltai, kartais vos rausvais žiedais. Baltojo šalavijo lapai išsidėlioja aplink stiebelius, vaistinio – auga kuokšteliais. Tačiau esminis jų skirtumas yra – klimatinė juosta, kurioje jie auga. Vaistinį šalaviją galima auginti praktiškai visoje Europoje, žinoma, Lietuvoje jį reikėtų saugoti nuo stipresnių šalčių, o baltasis šalavijas – žiemą tiesiog neišgyvena, ir šalčiausią žiemą jam išlikti, temperatūra turėtų nenukristi žemiau -12 laipsnių Celsijaus.
Patyrinėjus parsisiųsdintus „užjūrio” šalavijo smilkalus, net ėmiau abejoti, ar tai tikrai tas augalas surištas į ryšulėlį, apie kurį visur rašoma? Neretai pakuotė ir pateikimas nenurodo, ką mes gauname siuntinyje – tikrą, vakarinės pakrantės augalą, sudžiovintą ir rankomis surištą, ar atsitiktinį ar panašų, pramoniniu būdu pjaunamą ir siunčiamą tonomis į visas pasaulio puses.
Nors ir vaistinio šalavijo kvapas nėra visiškai identiškas baltajam šalavijui, tačiau labai artimas. Vadovaujantis tvarumo principais – Lietuvoje auginamą šalaviją smilkyti yra daug išmintingiau, nei atvežtą iš užjūrių. Dar ir todėl, kad atvežtinis neretai papildomai aromatizuojamas komerciniais tikslais, jei kartais augalas senokai guli sandėliuose ir natūralūs eteriniai aliejai iš jo jau išgaravę. Patyrinėjus parsisiųsdintus „užjūrio” šalavijo smilkalus, net ėmiau abejoti, ar tai tikrai tas augalas surištas į ryšulėlį, apie kurį visur rašoma? Neretai pakuotė ir pateikimas nenurodo, ką mes gauname siuntinyje – tikrą, vakarinės pakrantės augalą, sudžiovintą ir rankomis surištą, ar atsitiktinį ar panašų, pramoniniu būdu pjaunamą ir siunčiamą tonomis į visas pasaulio puses.
Jei man pasiseks – užauginsiu ir aš, to mistinio, baltojo, tam, kad pasidalinčiau auginimo patirtimi ir jo smilkalais su jumis.
Tekstą parengė Indraja Raudonikytė
Kopijuoti ir platinti be autorės sutikimo – draudžiama.
