Ne visi mūsų protėviai žinojo, kad pasaulis yra apvalus. Bet didžioji dalis tautų prieš tūkstančius metų kaip susitarę garbino saulę ir mėnulį. Apskritai bet kas, atkartojantis šiuos dangaus kūnus, buvo tobulybės ir šventumo simbolis. Priešistorinės šventyklos, akmenų ratai – viskas buvo grįsta tobulo apskritimo forma. Nimbas, aureolė atspindėjo ir išskyrė šventuosius nuo pasauliečių. Energetikai, matematikai, gamtininkai ir įvairių kitų sričių specialistai kalba, kad apskritimo forma – pati tobuliausia gyvybei klestėti.
Pasaulyje gausu netradicinės formos namų. Vieni jų – mados ar sektinos krypties padiktuotų formų, kiti atspindi statytojų mintis ir jausmus. Taip daug kur iškilo J. R. R. Tolkien’o knygų personažų – Hobitų – nameliai, kitur ėmė dažnėti apvalūs molio statiniai, besipuikuojantys gamtiškomis, augalinėmis formomis, primenantys elfų tvirtoves ir kitas fantasy stiliaus filmuose matomas buveines. Prieš 50 metų, architekto Michael Reynolds’o iniciatyva, iš antrinių žaliavų ir atliekų imta kurti „žemės laivus“ – autonominius gyvenamuosius namus, skirtus šeimai, bendruomenei. Tai pastatai–struktūros su savais atsinaujinančiais energetikos šaltiniais, vandens baseinais ir saulės elektrinėmis. Taip susiformavo netradicinių namų statytojų bendruomenės.
Apskrito plano namelių randasi ir Lietuvoje, ir tikrai nemažai. Vieni jų – rankomis drėbti iš molio ir šiaudų mišinio, kiti suręsti iš kanapių pluošto, treti – panaudojant modernias statybines medžiagas ir metodus. Paskirtys jų skirtingos – nuo atsiskyrėlių namelių gamtoje iki bendruomenės susibūrimo erdvių. Turbūt daugelis mūsų, besidominčių tvaresniu gyvenimo būdu ar persikėlimu gyventi arčiau gamtos, pamąstome ir apie tai, kad būtų smagu turėti apskrito plano namelį ar bent pamėginti tokiame pagyventi ir pajusti tą mitais apipintą jausmą – ką reiškia buvimas kitokioje erdvėje, nei dauguma esame įpratę.
Namas gamtoje ir iš gamtos
Originalių sprendimų kuriantis užmiestyje, gamtoje, galime sutikti ir visai greta mūsų, ir ne taip labai nutolusių nuo didmiesčių. Irmantas ir Simona Zalensai susikūrė apskritus namus ant Dubysos kranto, prie pat Kauno ir Jurbarko rajonų ribos. Savomis rankomis, su trupučiu pagalbos, tris dukrytes auginanti šeima pasistatė namus iš kuo natūralesnių statybinių medžiagų.
Tiesa, istorijos pradžia nebuvo tokia romantiška, kokios galime tikėtis, dairydamiesi šiandieninėse šeimos valdose. Pirmoji idėja buvo dar subtilesnė ir dar artimesnė vietos gamtai. Sutuoktiniai planavo pasistatyti molio plaušo namelį, iš medžiagų, kurios slūgso visiškai greta, Dubysos slėnyje. Kartu jie aplankė nemažai skirtingo tipo ir skirtingo plano unikalių statinių Lietuvoje. Technologinių sprendimų, kitų šalių patirčių, reginių ir idėjų pora dairėsi ir internete. Ieškodamas informacijos, Irmantas atrado už šiaudus ir molį įdomesnių sprendimų. Taip buvo pasigamintas molio mišinys su švendrų burbuolių subrandinamais ir paskleidžiamais pūkais: tai – švelni, lengva ir malonią tekstūrą darbo procesui suteikianti statybinė medžiaga. Tačiau statybų eigoje nutiko nemenka nelaimė – statomas unikalus pastatas su medine konstrukcija sudegė. Apsiginklavus kantrybe ir ramybe, ko šeimininkui tikrai netrūksta, gyvenant greta gamtos su keturiomis moterimis, pavyko pradėti planuoti ir kurti savo namų viziją iš naujo. Kartu su žmona Simona jie sklype, šiek tiek atokiau nuo anksčiau planuoto molio plaušo namelio vietos, pradėjo naujo namo statybas.
Pastato pagrindines medines konstrukcijas dabar laiko raudono molio plytos – saugesnė ir tvirtesnė medžiaga gyvenamojo namo statybai. Stipriai nenutolstant nuo pirminės idėjos sukurti žmogui ir gamtai draugiškus namus, vidaus ir išorės apdailai pasirinktas molio tinkas. Vidaus apdailoje ir medžiagose taip pat nepamirštas molis. Čia suderinta molio asla ir natūralaus medžio grindys. Jei medis – visiems gerai pažįstama ir žinoma medžiaga grindų dangai, tai molio asla daug kam gali pasirodyti egzotika, deranti tik Rumšiškių buities muziejuje arba prieš daugiau nei šimtą metų gyvenusių mūsų senolių kaimo buityje. Tačiau tą pačią technologiją naudojant kartu su moderniais įrankiais sukurtas rezultatas nė iš tolo neprimena pėdomis sumintos molio aslos. Besidomintiems istorija, tikriausiai girdėta linoleumo atsiradimo pirminė technologija ir supratimas, kas yra ši garsi ir populiari danga. Deja, linoleumas neturi nieko bendro su populiaria PVC grindų danga. Tikrasis linoleumas – iš natūralių medžiagų gaminama ritininė grindų danga. Pagrindinis ingredientas – sėmenų aliejus, iš kurio ir kilęs pavadinimas: „linum“ reiškia liną, o „oleum“ – aliejų. Pagrindui naudojamas džiuto ar net lino audinys, primenantis maišinę medžiagą. Į sudėtį dar dedama sakų, kalkakmenio ar molio, medžio miltų, natūralios medžiagos šiai dangai suteikia ir atspalvį. Kodėl aš čia apie linoleumą ir aslą? Ogi šiuolaikinė asla liejama, dengiama iš panašių medžiagų, lygiai kaip ir prieš daugiau nei 100 metų išrastas linoleumas. Linoleumas yra lanksti danga, kurioje nėra alergenų. Asla – taip pat. Tad linų sėmenų aliejumi impregnuota, preciziškai išlieta molio asla įgyja visas linoleumui būdingas savybes, tik jos negalima susukti ir perkloti kitur.
Simonos ir Irmanto namuose molio asla išlieta virtuvės, skalbyklos ir sandėliuko zonose. Ši danga yra daug šiltesnė ir malonesnė nei poliruoto betono grindys, o atsparumas aplinkos poveikiui primena tiek linoleumą, tiek PVC ar vinilą. Esminė jo savybė – draugiškumas gamtai, aplinkai ir mūsų sveikatai. Čia „molio asla“ – šviesiai pilka, maloni akiai ir puikiai deranti prie šiuolaikinio interjero elementų. Šeimininkai dėsto aibę privalumų: tokia danga ilgaamžė, maloni pėdoms, vasarą – vėsi, o žiemą šilta, pasirinkus skirtingus natūralius pigmentus, galima plati spalvų skalė.
Gyvi namai ant upės kranto
Apvaliame jaunųjų Zalensų name (nameliu šios erdvės vadinti nedrįstu) tradicinės, natūralios statybinės medžiagos puikia apjungia ir šiuolaikiškus interjero sprendimus, ir įprastus šeimos gyvenimui buitinius elementus. Namo centrą puošia seno ąžuolo kamienas, kuris atlieka ir konstrukcinę, ir dekoro funkciją, o kalvio sukurti konstrukciniai ir interjero elementai tik pabrėžia erdvių unikalumą. Dažnai matydami tokio tipo erdves jau esame pratę girdėti rekomendacijas, kaip čia reikia gyventi, kokios galioja taisyklės, gal net religiniai įsitikinimai, tačiau šio apskrito plano namų šeimininkai neperša jokių išskirtinių įsitikinimų, tikėjimo ar tiesų. Jie susikūrė savo svajonių namus, net ne kaime, kur per langus matosi kaimynų trobos, bet visiškoje gamtoje, ir didžiuojasi gyvendami darnoje su ja ir greta jos. Išpuolusios pro atviras terasos duris, dukrytės puola į rūkais alsuojančias Dubysos slėnio pievas, klausosi gulbių ir gervių, stebi laukinius gyvūnus. Ir jei kas pamanys, kad tai istorija apie dar vieną „atskalūnų“ šeimą – suklys. Apvalaus plano Irmanto ir Simonos namai įsikūrę kaimo turizmo komplekso pašonėje, kur šeimininkauja Irmanto tėvelių šeima, jiems talkina sesuo Erika, o Simona su Irmantu stovyklavietėje priima svečius, kviesdami juos pasiplaukioti Dubysa baidarėmis, pasėdėti šiltoje pirtyje, atsipūsti ir pabėgti iš miesto į Kupolinį namelį. Kartu jiedu saugo savo aplinką, gamtą ir netgi svečiams primena, kad gamtoje mes esame svečiai, todėl turime taikytis prie jos procesų ciklų ir gyvenimo ritmo. Dubysos slėnio stovyklavietėse vengiama triukšmingų švenčių, gyvūnus gąsdinančių galingų fejerverkų ar muzikos, kiaurą naktį drebinančios upės slėnio šlaitus. Jau praeityje tie laikai, kai ištrūkę iš miesto vestuvininkai galėdavo dūkti, šėlti ir triukšmauti, kaip tik išmano. Pasirinkus poilsį gamtoje, šeimininkai kviečia ir mėgautis ja, o ne atsivežus koncertinę įrangą drumsti ramybę.
Iš Dubysos slėnio grįžtant į šeimos namus, nebekyla nuostaba, kad čia puikai dera šiuolaikiškumas ir pagarba gamtai, o svarbiausia, gamtos ritmu gyvenantys šeimininkai su juo puikia suderina savo vaikų mokyklos lankymą, būrelius ir keliones. Dažnas mūsų apsikrovęs prietarais, įsitikinimais apie gyvenimą ne mieste, kokios negandos esą užplūsta, kokie sunkumai, kaip vaikams, būnant atokiau nuo miesto, esą trūksta draugų ar būrelių. Tačiau Irmantas tik šypteli – tereikia į viską žiūrėti paprasčiau ir patiems sau neapsunkinti gyvenimo. Pabendravus su bičiuliais, kurie gyvena mieste, atrodo, kad tai jie turi nežmoniškai daug rūpesčių ir iššūkių, nes atvykę į gamtos apsuptą Dubysos slėnį nusigandę akimis gaudo savo atžalas, žvilgčioja į laikrodį, dairosi į greta esantį mišką…
Gyvenimas, kaip pasakoje: ir turėjo jie tris dukreles…
Savo atžalų edukacija ir mokslais šeima rūpinasi kasdieną. Gal kartais kam kyla abejonių dėl tokio gyvenimo būdo tvarumo, nes be automobilio čia – niekaip. Dėl kaimuose mažėjančio gyventojų skaičiaus, nemažai autobusų maršrutų atšaukti, geltonieji mokyklos autobusėliai vyksta tik numatyta tvarka į numatytas vietoves, ir jei tėvai pasirenka ne pačią artimiausią, o šiek tiek tolėliau esančią mokyklą, jie patys turi rūpintis savo atžalų ugdymu. Maloniai besišnekučiuojant su Dubysos slėnio gyventojų šeima, kalba ne kartą nukrypo apie vaikus ir jų auklėjimą. Išsišnekėjome, kad kaip ir mieste, taip ir gyvenant arčiau gamtos, mokyklinio amžiaus vaikams tenka riboti interneto laiką, laiką telefone ir kitas šiuolaikines, su ekranais susijusias pramogas. Vaikų visiškai atskirti ir apriboti jauni tėvai nemano esant reikalinga. Ypač dėl atokesnės gyvenamosios vietos – kaipgi kitaip su draugais palaikys nuolatinį ryšį, bendravimą, jei ne internetu ir telefonu? Tačiau protingos ir dailios dukrytės supranta tėvų pasirinkimus, tad kol kas dėl išmaniųjų technologijų naudojimo namuose maištas nekyla. Teiginiai, kad pasirinkimas gyventi ne mieste, kur kultūra ir gyvenimas šurmuliuoja greta, o atokesnėje gyvenvietėje ar visiškame vienkiemyje apriboja vaikų bendravimą ir socializaciją, yra klaidingi.
Pasiteiravus, ar gamtinė aplinka turi kokį poveikį vaikų pasaulėžiūrai ir empatijai, tėvai vienbalsiai pritarė. Džiaugėsi, kad dukros jau pačios supranta, kad būnant gamtoje nėra būtina puoštis ir gražintis, kaip kartais atrodo iš miesto atvykstančioms merginoms. Vyriausioji net ir draugui iš miesto kartą griežčiau tarstelėjo: „Koks skirtumas, kaip apsirengęs eini žvejoti? Niekas nemato, ką tu apsiavęs ar kaip pasipuošęs.“ Augančios atžalos supranta, kam vieta ir laikas, kaip ir kur dera pasipuošti, ir kur priešingai – galima atsisakyti įmantrių drabužių ar papuošalų. Trijų mergaičių mama, pasakodama apie savo vaikystę, kuri prabėgo Jurbarko rajone, vienkiemyje, prisimena, kaip tik išvykstant iš namų būdavo apsirengiama švariai ir tvarkingai, tačiau iki pat studijų metų tėvelis neleido dažytis, nors mama, vykdama kartu, savo bruožus paryškindavo.
…tarsi bičių avilyje
Pagyvenę, įvertinę savo susikurtus namus, šeimininkai drąsiau ėmėsi naujo statinio svečiams, o dabar, jį pabaigę, kviečia pojūčius gyvenimo netradicinio plano name įvertinti ir bičiulius, ir keliautojus. Kaipgi kitaip sužinos aplinkiniai, ką reiškia gyventi apvaliame name? O smalsaujančių netrūksta. Dažnas visai rimtai paklausia „o tai pas jus namuose iš viso nėra kampų?“. Po kelerių metų gyvenimo apskritame name, šeimininkai šypteli, kad ne visi sprendimai nuostabūs – galima įžvelgti ir trūkumų. Jei rinksitės statytis apskritą namą, pamąstykite apie jo planą: štai penkių asmenų šeimai, prasitaria Irmantas, kartais būna iššūkis rasti „ramų kampą“ apskritame name, kur būtų galima aptarinėti reikalus telefonu, ruoštis susitikimui, atsakinėti į elektroninius laiškus, dalyvauti nuotolinėje pamokoje ar projekto derinime, apskritai – norint bent pusvalandį susikaupti ir turėti privačią, saugią, savą erdvę. Mylima ir visada džiuginanti šeima kartais savo dėmesiu gali ir trukdyti, ypač jei oras vėsus – juk tuomet visi susispiečia pagrindinėje namų gyvenamojoje erdvėje. Čia šaltą žiemos vakarą spragsi židinys, o virtuvės pusėje garuoja mamos kepami pyragai. Tiesa, prie kepinių jau prisideda ir dukrytės, noriai besisukančios virtuvėje. O darbai šeimos versle dar gali šiek tiek palaukti – kaip sakoma, kiti laikai, kiti ir vaikai. Įsipareigojimų ir atsakomybių, namų darbų ruošos šiuolaikiniams vaikams nestinga, tačiau po truputį mergaitės domisi ir kaimo turizmo sritimi, stebi netoliese besisukančius senelius, giminaičius, kartu – ir tėvelių veiklą.
Dar vykstant statyboms, Irmantas vis kvietė užsukti, pasidairyti, gal rasime statybų sprendimų, artimų ir savo atkuriamai sodybai, nes, kaip žinia, turėjome daug dvejonių ir klausimų. Bet, nors kaimynai vos už keleto kilometrų, begalė posakių byloja, kaip kartais sunku prisiruošti, ir kaip kartais greta esantys dalykai yra taip retai ir sunkiai teaplankomi. Tik nusprendusi parašyti straipsnį, pagaliau užsukau. Žinoma, viena yra skaityti, visai kas kita – pamatyti gyvai.
Visų norinčių į svečius nepakviesi, o ir netilps. Dėl to šeima priėmė sprendimą – sukurti dar vieną apvalų namuką, skirtą svečiams. Gal kiek kitokį, nei šeimininkų, mažesnį, labiau skirtą poilsiui, tačiau apskritą, gamtos apsuptyje, tarp juodalksnių, pušų ir eglių. Kaip ir šeimininkų namas, naujasis namukas buvo planuojamas apskritas. O kad to „apvalumo“ būtų dar daugiau – čia net stogas, ir tas, apvalus! Taip gimė kupolinis namelis. Jau treti metai čia atvyksta šeimos, poros ramiam ir jaukiam poilsiui gamtoje. Visų svečių atsiliepimai – tik patys geriausi. Grynas oras, gamta ir ramybė – savaime suprantami kaimo atributai, o pasisukiojęs atrandi ir visus įprastam šiuolaikiniam gyvenimui būtinus patogumus, kruopščiai palaikomą švarą ir tvarką. Vis dėlto patirtis pagyventi apvaliame namelyje – išskirtinė. Žinoma, čia yra ir sienų, ir kampų – kaipgi kitaip suskirstysi erdves?
Kupolinio namelio gimimas
Irmantas su Simona sukūrė ramybės oazę savo svečiams – kupolinį namelį. Turėdami patirties apskritų namų statyboje, šiam žingsniui ryžosi drąsiai, tačiau siekdami sparčių statybų, maksimalaus patogumo ir komforto savo svečiams, pasidairė, kokius sprendimus siūlo gatavų namelių gamintojai, ir kiek toks gaminys atitinka šeimininkų ekonominius, estetinius ir verslo lūkesčius. Plečiant savo veiklą, vystant turizmo verslo modelį, teko pasirašyti projektą ir, sulaukus finansavimo, griebtis statybų. Visi, susidūrę su projektų finansavimu, žino taisykles – statybos ir kitos veiklos turi būti įvykdytos per griežtai apibrėžtą laiką. Tad ir šeimininkams teko paskubėti. Buvo svarstomas ne vienas variantas, skirtingų gamintojų, skirtingų medžiagų gatavi ar paruošti surinkimui nameliai. Tačiau Irmantui nepatiko kai kurie sprendimai: vieni buvo itin brangūs, kiti – ne pakankamai derantys su Dubysos slėnių gamta.
Lietuvoje radus gamintojus, kurių siūlomi statybiniai sprendimai tenkino lūkesčius, dar teko padirbėti prie projektavimo – visą kupolinio namelio viziją adaptuoti tinkamiausioms statybinėms medžiagoms ir sprendimams. Dėl technologinių, ilgaamžiškumo ir gamtinių priežasčių teko rinktis paprastesnius, kartais ne tokius, kokių norėta, sprendimus. Tačiau rezultatas maloniai džiugina ir šeimininkus, ir kupolinio namelio svečius.
Statant namelį, buvo pasistengta sukurti ir puikų mikroklimatą, ir maksimalų komfortą lankytojams. Pasirinkti technologiniai sprendimai ne tik šeimininkų namuose, bet ir kupoliniame namelyje užtikrina gaivų tyrą orą ne tik ilsintis terasose, bet ir laiką leidžiant pastato viduje. Čia sumontuota šiuolaikiška šildymo ir vėdinimo sistema. Išmintingai išdėliotas neįkyrus, išskaidytas, zoninis apšvietimas. O kupolinio namelio terasoje svečių laukia ofuro vonia.
Matuojamės gyvenimą gamtoje – saugiai, patogiai, šeimininkų apgaubti rūpesčiu ir šiluma
Rašydama „Skaitinių“ tekstą birželio mėnesio numeriui raginau prieš puolant pirkti, statyti ar gyventi pasimatuoti kaimą ir gyvenimą gamtoje. Apvalaus namelio šeimininkai, patys augę kaimo vietovėse, jautė ir žinojo, ko nori gyvenime. Nors nuosavo apskrito plano namo statybos planuotos, tačiau buvo išmokta ne viena pamoka, procesas atnešė ir liūdesio, ir atradimų, ir, žinoma, daug džiaugsmo, pagaliau susikūrus nepaprastus namus. Net ir per pandemiją, kai dažnas miestietis jautė izoliaciją, atsiribojimą ir sunkiai tvėrė apribojimus, Irmantas su Simona puikuojasi per apribojimų laikotarpį savo rankomis prie namų įsirengę nuostabią terasą, kurioje leidžiant laiką atsiveria reginiai, primenantys geriausius Alpių kurortus. O kol pačią terasą įrenginėjo ir kūrė, saulės voniomis pasimėgavo ne ką prasčiau nei Viduržemio jūros kurortuose. Atlaisvėjus apribojimams vasaros laikotarpiu, aplankę draugai stebėjosi – ar ne kokioje kelionėje pavyko taip dailiai įdegti? Gyvenant gamtoje, tikrai begalę trūkumų nesunku paversti privalumais: tereikia tikėjimo, pasitikėjimo savimi ir artimaisiais bei šiek tiek fantazijos.
Šeimininkai džiaugiasi, kad svečių netrūksta, smalsuolių – taip pat. O artimiausiuose planuose – noras suręsti dar ne vieną apvalų namuką netoliese. Gal giliau miške, kad betarpiškumas su gamta būtų jaučiamas dar stipriau. Šeimininkė pasvajoja ir apie apskritą susibūrimų erdvę, kur būtų galima susirinkti edukacinėms veikloms, kartu padainuoti, pasidalinti patirtimi, užsiimti fizinėmis ir dvasinėmis praktikomis. Simona, beje, ir puiki dekoratorė: šeimos namus puošia intuityviai jos sukurti veidrodžiai, skoningai parinktos interjero detalės neapkrauna erdvės. Čia, pačiame namų centre, įkomponuotas ir autentiškas, garsios meistrės Vidos Sniečkuvienės sukurtas didelis šiaudinis sodas, kuris apjungia visą pastato erdvę. Žvalgantis viduje, šis sodas regisi tarsi iš lietuvių mitologijos ir pasakų išnyrantis visatos centras. Visa namo konstrukcija tarsi atvaizduoja senovės lietuvių pasaulio modelį – pasaulio medis savo šaknimis, kamienu, šakomis laiko ir saugo žemę bei viską, kas ant jos įsikūrę, o sodas – tai dangaus kūnus ir skliautą simbolizuojanti saulės sistema su žvaigždėmis, planetomis. Išmaniai apšviestas unikalus rankų darbo liaudies meno kūrinys sukuria įspūdį, tarsi jis pats švytėtų kaip saulė.
Net ir smulkmenos bei suvenyrai dera su namų atmosfera ir spalvomis, o Irmanto senelio drožinėti autentiški miegamojo baldai iš ąžuolo masyvo net visokios drožybos ir stiliaus baldų mačiusiems atima kvapą. Pasisvečiavęs gali užsimanyti ir likti pagyventi apskritame Irmanto ir Simonos name.
Estetika ir skoningas interjeras jaučiamas ir kupoliniame namelyje. Žinoma, erdvę poilsiui Simona puošė saikingiau, kad kiekvienas galėtų pats įsivaizduoti ir susikurti savo vizijas, patyrimus, o ir mėgautis ne tik interjeru, bet ir reginiais už lango, peizažo dovanomis iš terasos. Aplankius kupolinio namelio šeimininkų apvalius namus, jau regiu jų susibūrimų erdvę ir tikiu ją būsiančią jaukią, šiltą, kviečiančią pabūti gamtos apsuptyje, susikaupti ir, žinoma, pajusti apskritų erdvių aurą.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Rugsėjo mėnesio numeryje.
