Pavasaris neapsieina be nuotykių. Kas kartą pradėjus želti pievoms prasideda didelės diskusijos ir kalbos apie tai, kaip tai reikia daryti teisingai, kaip vienos ar kitos rūšies vejos augalas gali sugriauti jums gyvenimą, kelia pavojų sveikatai ir žmonijai. Tikrai neprieštarauju kai kuriems teiginiams, tarkim, jei jūsų kieme užsisėjo nelemtasis sosnovskio barštis, o jūs ar jūsų vaikai – alergiški, gali tekti imtis net ir cheminių preparatų bandant išprašyti šį nekviestą svečią. Tačiau jei jūsų vejoje auga kiaulpienės, žliugės, garšvos ar tramažolė – visų pirma patariu atkurti žiemos metu prarastas vitaminų ir mikroelementų atsargas, susidžiovinti naudingų žolių atsargas „juodai dienai“, pasigaminti „pesto“ ar užsišaldyti susmulkintų žolių mišinių, o kai visus šiuos darbus nudirbsite – galėsite ir nušienavę veją atsipūsti. O jei vis tik nuspręsite nenuskusti visko plikai – galėsite stebėti dirbančias bites saulėtą dieną savo pievoje arba pasidžiaugti kita gamtos įvairove savo pašonėje, net ir gyvenant miesto centre.
Apie šiuos ir kitus bundančių gamtos išteklių reikalus mes pasikalbėjome „Žalių burtų“ susitikimų erdvėje. Pasidalinau savo patirtimi ir keliais receptais, kaip ragauti, su kuo derinti, ir kas iš pavasarinių žolių geriausiai tinka vienam ar kitam patiekalui. Šiandien jau nieko nebestebina dilgėlių „pesto“ ar kiaulpienių kava, tačiau dažnas vis dar nedrįsta užkąsti tiesiai iš savo pievos, čia pat surinktų vejos žolių puokštę nuplovus po tekančiu vandeniu ar salotų plovimo dubenyje, galime ruošti garnyrus, sriubas ar salotas.
Pastaraisiais metais tikrai gausu receptų internetuose, TV laidų ir knygų laukinių augalų vartojimo tema, tačiau jei atsirastų ūpas pasikviesti į svečius vedlį ar pagalbininką, kas patartų ir pasidalintų patirtimi – aš, Indraja iš Pelkių žolės, mielai aplankysiu Jus, arba net pakviesiu į savo pievas ir pelkes.
