Rišti smilkalus – tiesiog būtina?

arbata

Gal ir banaliai skamba antraštė, tačiau tai tiesa. Rišti smilkalus išmokti, žinoti ir lavinti smilkalų rišimo įgūdį tiesiog būtina. Ir nesvarbu, kad už lango 21 amžius, kad parduotuvėse lentynos lūžta nuo prekių gausos, ir kad mūsų gyvenimas dažniausiai sukasi mieste ir tik retkarčiais atsigręžiame į gamtą, susirūpiname sveikata ar mus supančia žaluma.

Šiandien, pravedusi dizaino pagrindų paskaitą Kauno technologijos universitete, išleidus studentus įsigeidžiau arbatos, ir tik apsidairiusi supratau, kad visas turimas arbatžoles jau pabaigiau, nes mokslo metai į pabaigą. Bet kaip pas tikrą raganą turi būti dalykų visiems gyvenimo atvejams, ir žinoma – smilkalų. Savo spintelėje universitete saugau vieną ryšulėlį baltojo pelyno su juozažole. Maža ką? Nors iš tikrųjų, šis smilkalas čia papuolė mistiškomis aplinkybėmis – nebežinau, tyčia ar ne. Bet labai džiaugiuosi, kad jį čia turiu. Deja, arbatai galėtų tikti nebent juozažolė, besislepianti jo šerdyje… bet negi tokį žavų, pilkai sidabrišką ryšulėlį ardysiu? Susgadys pagal paskirtį, maža ką? Rankinėje vis šiugžda keletas popierinių maišelių iš ankstesnių edukacijų, su parodomaisiais, surištais smilkalais. Tują, sako – indėnai net nuo skorbuto plikydavo. Pelyno – šiandien tikrai dar man netrūksta… O šalavijas, bus pats tas, nes ir peršalimas griebti nori. Taigi – prašome, vaistinio šalavijo smilkalas mano puodelyje. Ir arbata, ir vaistas nuo peršalimo.

Rengdama smilkalų edukacijas, mokymus ir meditacijos sesijas kas kartą primenu, kad kai kuriame sau smilkalų ryšulėlį, pirmiausia turėtume pagalvoti apie keletą svarbių dalykų: ar nedarome žalos gamtai, ar jos neapiplėšiame; ar tikrai gerai žinome, kokius augalus ir kodėl renkame; ar kurdami naują, dailų gaminį, galvojame apie jo sudėtį, savybes ir funkciją; ar atsitiktinai nesukūrėme, dar vieno niekam tikusio, nereikalingo ir taršaus, o gal kenksmingo produkto?

Bet apie viską iš eilės.

·       Visuomet primenu, kad jei rišate smilkalus iš natūraliai gamtoje randamų augalų – būtinai pasidomėkite, ar jie nėra saugomi. Ar kartais jų augimvietės nėra sparčiai nykstančios? Ši problema labai opi JAV vakarinėje pakrantėje. Kalifornijoje natūraliai augančių baltųjų šalavijų augimvietės sparčiai naikinamos smilkalų rišėjų ir smilkymo entuziastų. Ne veltui Lietuvoje uždraudė prekiauti kai kuriais nykstančiais augalais, bet nedraudžia jų vartoti saviems poreikiams ir nedideliais kiekiais rinkti.

Tad jei ką nors raškote, visada įsitikinkite, ar tai darote su saiku. Aš pati nemažai augalų nusprendžiau auginti iš sėklų, užuot „šienavus“ pievas: tai ir raudonėliai, ir čiobreliai, ir pelynai… Jonažolių ir kraujažolių augimvietes aptikusi savo sklype – jas saugau ir leidžiu plėstis, taip nesikėsindama į gamtos išteklius. Tačiau kraujažoles jau šiais metais pradėjau sėti.

·         Labai svarbu pažinti augalus. Tam pasitarnauja ir išmaniosios programėlės, ir senos knygos, žinynai. Vis dar nesunkiai rasite atiduotuvėse, ar sendaikčių prekybos vietose „Jaunajam vaistažolių rinkėjui“ (autoriai: J.Balvočiūtė ir S.Gudanavičius) arba „vaistiniai augalai“ (autoriai: E.Kaunas ir V.Kaunienė). O jei nemėgstate dulkančių senų knygų – rekomenduoju PlantNet programėlę.

Kai kas burnoja, kad ji neatpažįsta augalų porūšių, ar pogrupių, bet bendrais bruožais, tikrai neišves iš kelio, jei koks augalas sukelia abejonių. Žinoma, jei programėlė pateikia daug skirtingų atsakymų, o ir patys nesate tikri ką radote – geriau palikite ten, kur ir auga. Matyt nelemta. Taip pat ne mažiau svarbu renkant augalus jausti saiką. Įsitikinkite, ar tikrai tiek ir tokių augalų jums reikia esamu metu? Gal galėsite sugrįžti į augimvietę vėliau ir prisirinkti papildomai? Nesistenkite „nušienauti“ visos pievos, taip galite nebeleisti augalui natūraliai pasisėti.

·          Ar rišate smilkalus, ar renkate žolynus arbatoms, prieskoniams – pasitikrinkite ir jo savybes, ar tikrai gerai žinote, kam jis skirtas? Kartais sutinku entuziastų, kurie nuodingus augalus renka eksperimentuodami ir nepaisydami protėvių išminties. Taip elgiantis, galim prisišaukti bėdą. Kai kurie sodininkai nuodingąjį žalčialunkį pasisodina gėlyne, nes „gražiai ir anksti žydi“, nepaisydami augalo nuodingumo ir keliamų pavojų. Teko sutikti mano edukacijų lankytojų, kurie drąsiai renka gailius ir net juos smilko, teigdami „man nuo jų galvos neskauda, tik mano anytai“. Deja, bet gailiai nuo seno žinomi, kaip turintys ne tik naudingų, bet ir kenksmingų savybių, tad juos vartoti reiktų labai atsargiai, o ir smilkant – vėdinti patalpą, o geriausia, ritualą atlikti lauke.

·         Kai rišame smilkalus, neretai galvojame, kokie dailūs jie bus, kaip puoš aplinką ar malonins akį. Tačiau neretai pamirštame, kad viskas, ką surišame į šį žolių pundelį, vėliau smilkant garuos, išskirs kitas medžiagas ir ne būtinai kvepės taip, kaip šviežias augalas. Labai dažna problema su rožių žiedlapių smilkalais ar kitais žiedynais. Todėl neretai, žmonės kuriantys smilkalus pardavimui, juos praturtina papildomai – eteriniais aliejais, kitais kvapikliais. Tad nepamirškime, smilkalas neprivalo būti labai gražus. Neseniai gavau patarimą iš tėčio „o kodėl nesurišus smilkalų, tokių puošnių, kaip Vilniaus krašto verbos?“. Ir šiai idėjai turiu ne vieną prieštaravimą. Taip, galime siekti, kad mūsų smilkalai teiktų estetinį pasitenkinimą, bet lieka klausimas, ar dėl to nenukentės jų funkcija? Ar rišimui naudojami tvirtesni siūlai smilkdami neskleidžia kenksmingų medžiagų? Ar visos augalų dalys ir pati kompozicija bus naudinga ir reikalinga sukurti savitam aromatui, ritualui ir atmosferai? Smilkalai gali būti kaip tas vyno indas iš pasakos, kuomet karalaitė netikėtai sužinojo, kad vynas jos tėvo rūsiuose laikomas rūsiuose, nedailiose apipelijusiose statinėse, tad ji visą jį supylė į tviskančius sidabro indus ir išrikiavo garbingoje menėje… Ko pasekoje vynas įgavo blogą skonį ir kvapą. Taip ir su smilkalais, jei juos kursime labai gražius, abejoju, ar jie lygiai taip pat atliks savo pirminę funkciją – skleisti ramybę ir harmoniją.

Prigąsdinus ir atgrasius kai kuriuos, pagaliau „einu prie reikalo“. Dar prieš penkerius metus, prieš visas pandemijas ir negandas, viena senolė kreipėsi į mane ieškodama pelyno. Mat jos keras gėlių darželyje prie namų – nušalo, o naują pasisodinti, nebeturinti sveikatos. Norėjau jai padovanoti tą pelyno smilkalą, nes nesurištos žolės tuo metu neturėjau. Tačiau senoji ponia labai dėkojo ir nesutiko, sumokėjo kiek priklausė ir dar baisiai dėkojo, kad auginu ir sergėju augalų istoriją. Išsišnekėjus, sužinojau, kad džiovinto pelyno ji visada pratusi turėti namuose – virškinimo sutrikimams, tad aš vėl atsiprašiau, kad maniškis, jau surištas. Tačiau gavau pagyrimą, kad surištas jis – lininiu siūlu, o jai taip – dar patogiau. Mat gaminant užpilus, reikia žoles sukišti į stiklinį indą, kurio „gurklys“ neretai yra siaurokas, o surištą pelyno smilkalą bus tikrai lengva vienu ypu sutalpinti. Taip pat, išsikalbėjome, kad dažnai vaistažolės naudingesnės šiek tiek fermentuotos, apvytę, o ne tiesiog džiovintos, tad surišus šviežius augalus į pundelį, šis procesas vyksta savaime. Ir ji mane patikino, kad neketina ardyti mano surišto pelyno smilkalo. Taigi, dažnai savo klausytojams primenu, kad surišti žolynų ryšulėliai, gali būti naudojami ne tik juos smilkant, tik reikėtų kas kartą apgalvoti, ar tinkamus siūlus, virveles ar kitą rišimo metodą pasirinkote atsakingai. Naudojant virveles ar siūlus – įsitikinkite, ar jie nėra kuo nors papildomai chemiškai apdoroti arba dažyti. Naudojant popieriaus virvelę – ji gali savyje turėti klijų ar dažo priemaišų, tad jei plikysite arbatą kartu su virvele – teks paragauti ir gamybos metu panaudotų medžiagų. Vis dar gąsdina mano pasiūlymas arbatai naudoti smilkalų ryšulėlius arba rišti specialius ryšulėlius arbatai iš savo mėgstamų žolių? Ar naudojate arbatos pakelius? Ar pasidomėjote jiems naudojamo popieriaus chemine sudėtimi? Prieš savaitę teko perkasti kompostinę ir savo augalam pasikasti iš dugno puikaus, perpuvusio humuso… ne ne to padažo. Bet humuse, sliekų pervalgytoje organikoje aptikau keletą artefaktų. Kaip manote, kas tai galėjo būti? Žinoma, buvo nesuirusių vištienos kaulų, keletas vinių, atkeliavusių su pelenais iš židinio… Bet komposto krūvoje aptikau keleta arbatos pakelių! Taip, mes vengiame vartoti arbatą pakeliais, kai visas vaistažolių laukas šalia, bet visko pasitaiko, tad renkantis arbatą – atkreipiame dėmesį ir į pakelius. Bet retkarčiais užsuka svečių, kuriems iš įpratimo, savo atsivežtos arbatos pakelius pasiūlome mesti į kompostą. Kadangi pastaruosius metus vyravo pandemija, plito virusas, svečiai čia buvo labai seniai, o arbatos pakeliai – vis dar apie juos primena, nes jie pagaminti net ne iš popieriaus, o „ne austinio audinio“, kaip kai kurie prekybos centrų maišeliai. Tad ką renkamės? Neaiškų audinį savo arbatos puodelyje, ar lininį siūlą? Prieš kurį laiką stebėjau interviu su arbatos eksperte kilusia iš Kinijos, bet gyvenančia Didžiosiojoje Britanijoje,  kuri kalbėjo apie gurmaniškąją baltąją arbatą. Ji labai rimtu veidu aiškino, kad geriant pakelinę arbatą, mes nejaučiame arbatos, o tik popieriaus skonį.

Taigi smilkalų rišimo įgūdžiai ir augalų pažinimas, mus gelbės ne tik smilkant žoleles, siekiant darnos ir harmonijos, bet ir norint pasiruošti tvarios, skanios, ekologiškos ir saugios alternatyvos arbatos pakeliams.