Kuo pakeisti atvežtinius smilkalus, jei siekiame tvarumo?

kietis

Gerai pamenu, kai vaikystėje sugalvodavau paieškoti kvepiančių muilų patalynės spintoje pas senelę, ir nosimi susidurdavau su geltono plastiko dėžute, ornamentuotai išpjaustytu dangteliu ir skleidžiančią baisiai stiprų, nemalonų salsvą aromatą. Kad jas kur tas dėžutes. Kas kartą jas nugrūsdavau kuo toliau nuo savo vaikiškos nosies, nes šis aromatas baisiai nepatiko. Taip pat šiose išlygintų paklodžių kvepiančiose lentynose rasdavau ir mažų stiklinių aliejaus indelių su plastikiniu kamšteliu. Nežinau, kodėl jie ten buvo slepiami, nes stiklas lyg ir nekvepia. Bet kai išmokau dantukais sukandusi atsidaryti šiuos indukus, kartkartėmis ir vėl susidurdavau su tuo velnionišku kvapu. Ak, kaip tai mane siutino. Ne tiek dėl to, kad vis susidurdavau su šiuo aromatu, kiek tai, kad kai kuriuose flakonėliuose aptikdavau ir visai kito, malonaus švelnaus kvapo, primenančio kvapnius muilus arba tetulės rožių šiltnamį. Taip po truputį ėmiau suprasti, kas yra levanda, kurios kvapius indelius „nuo kandžių“ arba eterinį aliejų senelė ir mama parsigabendavo iš Krymo. Levandomis kvepėjo ne tik spintos ir patalai, retkarčiais užuosdavau ir jomis besikvepinančią mamą… Niekaip nesupratau, kuo jai tas šlykščiai saldus kvapas patinka ir kodėl ji juo save kvepina. Visai kas kita, kažkieno iš Bulgarijos parvežtas rožių aliejus. Tas gėlių kvapas man buvo suprantamas, atpažįstamas ir skanus. Gal todėl, kadaise paragavusi rožių žiedlapių uogienės, pargabentos iš to paties Krymo, įsigudrinau ir pati tokią gaminti.

Taigi levandą pažinojau turbūt nuo gimimo, nes dar iki man atkeliaujant į šį pasaulį, mama su savo tėvais buvo apkeliavusi Krymo pusiasalį senelio zaporožiečiu ir žinoma, visus spintų užkaborius apkamšiusi levandų ryšulėliais. Nemačiau jos augančios, nežinojau, kaip ji atrodo, tačiau žinojau, kad nepernešu šio stipraus aromato. Mano vaikiška nosis buvo išranki nepažintiems kvapams. Nors ne tik senelės, prosenelės, bet ir visų kaimynų gėlių darželiai ir net šiltnamiai buvo išuostyti. Todėl dar ir šiandien, lelijos ir kalijos – man kvepia laidotuvėmis. Mat visa kaimynų „už tvoros“ šeima gamino laidotuvių vainikus, o visą savo sklypą dengiančiuose šiltnamiuose augino meilenius – amarylius, kalijas ir žinoma – baltas lelijas. Savo išvaizda baltos lelijos buvo pačios gražiausios gėlės, bet ir dabar užuodus jų aromatą apima liūdesys, kurio nepraskaidrindavo, net kaimynų anūkės šiltnamyje laikomas vėžliukas, kurį šėrėm kopūstų lapais.

Taip vasarį, dėžutėje ant palangės ėmė dygti šis Provanso stebuklas. Pirmais metais perkėliau į savo aromatinių augalų lysvę bene 3 levandos daigelius. Po pirmos žiemos jų liko vienas, bet užtikrintai įleidęs šaknis į lietuvišką žemę.

Prieš gerą dešimtmetį anyta įkalbėjo, kad man reikia pasisodinti levandų. Prabėgus daugeliui metų koktūs vaikystės atsiminimai buvo priblėsę, tad ėmiausi šio reikalo, nes gavau dovanų pakelį tikrųjų levandų sėklų. Taip vasarį, dėžutėje ant palangės ėmė dygti šis Provanso stebuklas. Pirmais metais perkėliau į savo aromatinių augalų lysvę bene 3 levandos daigelius. Po pirmos žiemos jų liko vienas, bet užtikrintai įleidęs šaknis į lietuvišką žemę. Kaip tyčia teko jį perkelti į kitą lysvę, bet pavasarį pasodintas šalia raudonėlių ir juozažolės, įtvirtino savo pozicijas ir pražydo aromatingais, bites viliojančiais violetiniais žiedeliais. Taip kelis metus rinkau levandos žiedų šluoteles, gyniausi nuo kandžių ir kitų negandų. Bet vieną keistą žiemą ne tik mano levanda, bet net tetos Reginos pelynas ėmė ir nušalo. Ką ten pelynas, jei net peletrūnas galus atidavė. Spėliojom ar ne ilgų rudeninių lietų  pasekmė buvo šis nutikimas. Daug kas tą žiemą įšalo, praradom ir daugiau gėlių ir krūmų, net vieną slyvą ir obelį.

Visi suprantame ir žinome, kad levanda – ne mūsų kraštų augalas. Priešingai, nei juozažolė, kuri anot istorinių šaltinių, nors taip pat yra atkeliavusi iš pietryčių, jau kelis šimtus metų aprašoma, kaip gėlių ar prieskonių darželių krūmelis. Kai kur net teigiama, kad apleistose sodybvietėse ar dvarvietėse aptinkama sulaukėjusių juozažolių, prisitaikiusių gyventi savarankiškai, lietuviškoje gamtoje.

Kuo pakeisti atvežtinius smilkalus, jei siekiame tvarumo?
Levandos ir kraujažolės smilkalai

O populiarioji  levanda oficialiai Lietuvoje pradėta auginti tik XXa. „Tikroji levanda“ – lot. Lavandula angustifolia 1924 metais buvo pasodinta Kauno botanikos sode. Po mano levandos įšalo prabėgo beveik penkeri metai, kol vėl ryžausi iš naujo sėti, pikiuoti ir sodinti šį augalą. Nežinau, kas nulėmė šią pertrauką, bet levanda man – tai kažkas tokio „must have“, o ne dvasinė siekiamybė ir troškimas. Jei kalbėtume apie estetinį pasitenkinimą – man juozažolės mėlynuojantys krūmai teikia ne ką mažesnį susižavėjimą, o dar ir faktas, kad juozažolė plačiai panaudojama ir kulinarijoje, ir medicinoje, man glosto dūšią, stebint ją savo aromatiniame gėlyne.

Tad levanda – duoklė visuomenei. Kartais net keistai pasijusdavau, kai kas nors paklausdavo „o tai neaugini levandos?“. Per vieną parodos atidarymą Gelgaudiškio dvare gavau dovanų neblogą šluotą levandų. Nes visi dėl jų alpsta ir dvaras apsodintas jomis… Ir tik vėliau, pasigilinus į istoriškumą, suvokiau, kad dvarai tas levandas galėjo turėti gėlių darželiuos tik tarpukariu. O iki tol, tikriausiai akį ir nosį džiugino lelijos, tulpės, bijūnai ir kiti gėriai.

Kadangi su levandomis mano draugystė yra būtent tokia, tai žinoma, ne kartą esu švystelėjusi jų ryšulėlį ar žiedų pabiras į židinį. Pripažinsiu, kvapas tikrai nustebindavo ir neretai atrodydavo nenatūralus. Panašiai kaip svylant kokioms mineralinės kilmės šiukšlėms. Todėl rištiniai levandos smilkalai buvo vėliausia, kas mane surado.

Ne per seniausiai susipažinau su Palo Santo medžio smilkymu. Kai dar viso pasaulio nesmaugė karantinas ir pandemija, puiki aludė „Vingiai Dubingiai“ kasmet rengdavo savo bičiulių kalėdinę mugę. Visi prijaučiantys šiai bendruomenei galėdavo susirinkti ir draugiškai grukšnodami karštą sidrą ar alų pasimėgauti bendraminčių kuriamais rankdarbiais, įsigyti dovanų artimiesiems švenčių proga. Taip ir aš keli metai iš eilės, su šia puikia bendruomene ir savo kūryba praleisdavau vieną gruodžio šeštadienį. Pernai metais, besišnekučiuodama su kitais kūrėjais ėmiau užuosti keistą kvapą. Juokavome, kad primena džiovintus grybus ar svylantį plastiką, net šiek tiek nusigandome… Papokštavus, susipažinau su keliom merginom, kurios parsigabenę iš Pietų Amerikos prekiavo „švento medžio“ gabalėliais. Išsikalbėję apsikeitėme savo kūrybos dovanomis, taip gavau ir aš pliauskelę, dovanų, stebuklingo, natūralaus smilkalo. Kaip ir levanda, nei smilkoma, nei žydinti, šis medis manęs nesužavėjo. Vis dar turiu savo slaptame smilkalų stalčiuke tą gabalėlį.

Nesu chemikė ar botanikė, remiuosi tik patirtimi, tad kaip bebūtų – kartūs augalai smilkdami kvepia skaniai, paslaptingai, raminančiai. Negana to, mano tikėjimas, kad augalai pas mus ateina patys, kai jų mums prireikia, atvedė mane pas šį nuostabų augalą, sužėlusi ne tik salotų, bet ir braškių lysvėje.

Bet prieš pusmetį, besirengdama nepaprastam įvykiui – “Dūmingoms Joninėms” parako sandėlyje Šančiuose, perkračiau savo žolynų, smilkalų ir pievų atsargas. Paskaičiau dar daugiau tekstų, pabandžiau laiko patikrintus žolių derinius ir padariau keletą atradimų. Nusistebėjau, kad smilkstanti mėta vis tik kvepia tik degančia žole, kad diemedis, nors ir pelyno ir kiečio giminė, nesukuria tokio įspūdingo aromato, o ajeras su dilgėle, kvepia lauže keptomis bulvėmis. Mano dėmesį patraukė kraujažolė. Ji kaip ir baltasis pelynas, turėjo savyje kažko daugiau, nei tik deganti žolė. Gal augalo kartumas ir fitochemikalai sudaro tą specifinį aromatą? Nesu chemikė ar botanikė, remiuosi tik patirtimi, tad kaip bebūtų – kartūs augalai smilkdami kvepia skaniai, paslaptingai, raminančiai. Negana to, mano tikėjimas, kad augalai pas mus ateina patys, kai jų mums prireikia, atvedė mane pas šį nuostabų augalą, sužėlusi ne tik salotų, bet ir braškių lysvėje.

Kraujažolės lapai –ploni, grakštūs, dailūs, primenantys minkštutes smilgas ar kokio mistinio gyvūno uodegėles. Komponuojami, kartu su kitais augalais priglunda, susispaudžia ir sudžiūvę tampa panašūs į džiovintus krapus. Tad norint šios žolės pakankamai prisirinkti smilkalams, tenka  gerokai paplušėti. Taip patūpinėjus pusdienį pievos pakraščiuose surinkau puokštę kraujažolių ir ėmiau jas komponuoti. Žinojau, kad kartu su pelynu – kraujažolė praras savitą aromatą ir išnyks. Juozažolė taip pat turėjo savo kartumo pakankamai ir buvo per stipri. Kietis – per švelnus. Mėta, per daug žoliška. Tad akys užkliuvo už levandos ryšulėlių. Pakraipiau galvą ir pabandžiau.

Trobą užpildė kažkur jaustas salsvas rytietiškas aromatas. Savitas ir unikalus, ne mano skonio, bet supratau, kad patraukiantis dėmesį savo žinia, intymumu ir moteriškumu. Beuodžiant orą atėjo nušvitimas, tuomet prisiminiau, kurgi esu „girdėjusi“ šį aromatą. Tai buvo tas pats palo santo mežio smilkimo prieskonis, salsvas, kitoks, neprimenantis mūsiškų laužo ar miško kvapo. Atneštas rytų ir pietų vėjų. Atviruose renginiuose pastebėjau, kaip rytietiškų bruožų moterų akyse sužimba ugnelės pajutus šių smilkalų kvapą, tikriausia kažkoks genas jų kūne nubunda „išgirdęs“ šią natą.

Taip dalinuosi savo atradimais, ir šiandien drąsiai teigiu, kad tolimų kraštų palo santo visiškai atstoja levandos ir kraujažolės kompozicija.

Ką ir norėjau priminti. Kad viskas, ko mums reikia gyvenime auga ir yra šalia mūsų. Darželio levanda, kartu su šalimais nevaldomai želiančia kraujažole sukuria jausmus ir kvapus, tiems ar toms, kurie ilgisi tolimų savo prigimties kraštų. O tokiems laukiniams gyvūnams, kaip aš, kuriems smilkstantis kadagys, pelynas ar juozažolė, skamba kaip gražiausia muzika, gera nešti žinią ir ryšį su gamta tiems, kuriems jo trūksta. Taip dalinuosi savo atradimais, ir šiandien drąsiai teigiu, kad tolimų kraštų palo santo visiškai atstoja levandos ir kraujažolės kompozicija. Ir jei dar prisiminsime, kad „šventieji medžiai“ kai kur drastiškai naikinami, vien tam, kad kažkas, kitame pasaulio gale „padeginęs juos atrastų sielos ramybę“, tuomet aš visus drasiai pakviesiu į savo neravėtą, apžėlusį daržą ir pirštu parodysiu, kad smilkinti galima, ir net patartina tai, ką mums duoda pati gamta, o ne tai, ką mes brangiai perkame, iš jos atimame, susikūrę savo išgalvotas taisykles ir legendas.