Raganos žolynai

vakarinis dangus

Gal kas prisimena, o gal ir ne, mokykloje kartais mane vadindavo ragana. Gal dėl tos pačios, iš mamos paveldėtos Užgavėnių kaukės, o gal dėl ne perdėm lankstaus charakterio? O gal todėl, kad turėjau savo giminės istorijoje moterų – pribuvėjų… Kas čia žino. Kaip bebūtų, gan dažnai, žolynų pažinojimas ir jų taikymas gydymui, sveikatos priežiūrai ar šiaip maistui, kadaise buvo priskiriamas žiniuonėms, o užėjus krikščionybei, jos imtos vadinti raganomis. Nors mano galva, kiekvienas save gerbiantis, ant žemės vaikščiojantis turi pažinoti augalus, žinoti, kas yra kas, ir kuo mums gali būti naudingas ar ne.

Rytais braidant po rasotas pievas, saulei žaidžiant įmantriuose voratinkliuose peržiūriu kas dar žydi, kas dar galėtų kam nors pagelbėti žiemą ar šaltą rudenį. Bundantys vabzdžiai mieguisti, kaip ir aš, nėra tokie įkyrūs ir erzinantys, kokie jie tampa sausą karštą vakarą ieškodami ramumos, vėsumo ir maisto.

Šiais metais, kitaip nei anksčiau, mažiau dėmesio skiriu savo pačios pasėliams, o žvalgausi, ką duoda gamta, aplinka, mano erdvė, mano takai ir takeliai.

Taip nejučiomis pastebi, kad raudonieji dobilai lenkia galvas man po kojomis, o ramybę ir tvirtumą nešančios jonažolės įsikūrė šalia svarainių, aviečių, obelų, visai šalia kūdros. Avietės vis primena apie save lysdamos iš po žemių kone palei trobos slenkstį, o ir dilgėlės, nors ir dygios ir ne visuomet, ir ne visur pageidaujamos, randa progą įsiterpti. Net nežinau ar tai gerai ar ne, tačiau liepa savo sprogstančiais žiedais mane ėmė vilioti vos prasimerkus pumpurams. Gal ir gerai, nes tikriausiai nespėjo išbarstyti ir išdalinti savo žiedadulkių ir viską atidavė man. Bičių tikrai nenuskriaudžiau, nes mūsų šimtametė savo šakomis iškilusi į dangų apie 10 metrų, moja visų apylinkių medaus rinkėjoms, gerdama šaltinių vandenį, kuris iš po žemių, palei pats josios šaknis į upės slėnį daug santūriau veržiasi nei pavasarį.

Diena iš dienos, po šakelę ir žiedelį kaupiu atsargas. Labai tikiuosi šiais metais rasti laiko ir ne tik mieliem bičiuliam, klientam, bet ir sau susikurti nusipiešti etiketes arbatoms, prieskoniams ir kitoms gamtos dovanoms. Ne tik dėl grožio, dovanos, bet ir dėl tarkos, kad nepamiršti, kur kas sudėta, supilta ir kada. Kai bus kuo, tikrai pasigirsiu naujienomis.