Kas bent kartą pietavo mano namuose žino, kad receptų knygomis nesinaudoju, produktus į kepinius matuoju atodūsiais, o cukrų į uogienę pilu lyžtelėjus šaukštą.

Turiu dar begalę kitų prietarų ir tradicijų savo virtuvėje, tačiau pati tų reiškinių, veiksmų ir ritualų nesureikšminu, nes viskas vyksta intuityviai, savaime ir per daug negalvojant, tik jaučiant. Neretai  tai vadinama buitine magija, tebūnie. Taigi, kaip ir gyvenime, taip ir virtuvėje, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmius, tad visi mano įsitikinimai, tikėjimai ir principai gyvenime, galioja ir virtuvėje.

Taip jau nutiko, kad prieš daugiau nei savaitę paslydusi per lietų nudardėjau laiptais ir teko pagulinėti lovoje. Turėjau progą apmąstyti ir įvertinti, ką dariau ne taip ir kodėl man likimas pakišo koją, praktiškai tiesiogine to žodžio prasme.  Žvelgiant į šviesiąją reikalo pusę, viskas įvyko labai sklandžiai ir sėkmingai, lyg ir niekur nesulūžau, tik suskilau, nesusižalojau ir žaizdų nereikia gydyti, tik kelios mėlynės ir skausmas strėnose vis dar primena apie nuotykį.

Gulinėdama skaudama nugara gydžiausi ir tradicinės medicinos priemonėmis ir fitoterapinėmis (prašom nemaišyti su homeopatija). Tepalai ir vaistai nuo skausmo padėdavo tik trumpam, o jų šalutinis poveikis pasireiškė ne tik man, bet ir mano žindomam  kūdikui. Taigi, ši patirtis mane išgąsdino labiausiai, tad visus cheminius vaistus trenkiau į šoną.

Susivaržius juosmenį palaikančiuoju korsetu ėmiau sukinėtis namuose, virtuvėje ir dairytis priemonių, kurios padėtų greičiau atsistoti ant kojų. Kas be ko, veiksmas iš miegamojo persikėlė į virtuvę.

Ir žinant, kad niekas niekada nenutinka šiaip sau… gavau iš tolimų giminaičių medžioklės laimikio „trupinių“. Artimieji ramino mane, kad net nebandyčiau siautėti su peiliais ir kardais virtuvėje, nes pernelyg intensyvi veikla gali pakenkti mano nugarai, bet jiems tai sunkiai sekėsi. O poreikis ką nors pagaminti buvo didelis, nes mano šeimyna buvo įsitikinus, kad namie „nėra ką valgyti“.

Žiūrint į skerdienos gabalėlius mane aplankė dejavu. O taip, mano rankose buvo stirnos sirdis ir stuburo gabalas su dubens kaulais! Kas galėjo pagalvoti, kad būtent taip man likimas pokštelės! Jei truputį domitės senoviniais, priešistoriniais gydymo metodais, tai tikriausiai žinote, kad kiekviena sumedžioto žvėries kūno dalis turi gydomųjų savybių, ir stebuklingas gydomasis poveikis pasireiškia būtent suvalgant tas žvėries kūno dalis, kurias jums pačiam savo kūne reikia gydyti ar stiprinti. Ir kadangi nesu vegetarė, tai stirnos kaulai su mėsa skubiai nukeliavo į puodą, paskui juos – rozmarino šakelės, čiobreliai, kvapieji ir kartieji pipirai, bei lauro lapai ir paskandinus visą šį gėrį vėsiame vandenyje puodas liko pupsėti ant ugnies. Kur buvę, kur nebuvę, nežinia iš kur ant stalo atsirado kelios šviežios bulvės ir morkos, o mano sausų ir birių produktų spintoje visada galima rasti kokių nors kruopų, tad šį kartą pasirinkau dailias, apvalias, laiko patikrintas ir nuglūdintas, su perlais Vytautės Žilinskaitės palygintas perlines kruopas. Ką dar į tą puodą žėriau jau nebepamenu, bet rezultatas džiugino visą šeimyną, o mano nugara pastebimai ėmė sveikti.