Legendos teigia, kad raganos tinginės. Įprastai jos neturi vešinčių sodų ir daržų, o gėlių darželiai taip pat nepuošia jų namelių ant vištos kojelės. Kur čia puoš, jei ta vištos kojelė tikriausiai visus bandymus užsiveisti darželį iškapstė.

Liaudyje paplitę teiginiai apie raganų gyvenimo būdą dažniausiai yra iš piršto laužti, ir jei ūkininko ilgakasės dukros darželis pavyzdingai žydi rūtomis po langais, tai raganos gėlynai gerokai didesni, platesni ir skoningesni  – tai visi aplink vešintys miškai ir laukai, beje jos daržas ten pat. Dar raganų virtuvė ir buitis išsiskiria neįprastais patiekalais ir ingredientais. Jau kalbėjau apie stirnos stuburą, tad šį kartą apie komposto dėžės turinį. Neretas ūkininkas ar šeimininkė, apsirgusius maru pomidorus meta lauk. Pirmiausia tiem vargšam patamsėja lapai, tuomet jie nudžiūsta, nukrenta, vėliau toks pats likimas seka ir vaisius. Daržininkai pastebėję pirmuosius ligos simptomus, puola skabyti lapus, idant išsaugoti derlių kuo ilgiau ant krūmų, kad dar spėtų prinokt. O raganos gi, pamatę bėdą – rauna pomidorus velniop, jų vaisius nuskabo ir tempia į virtuvę, o stiebus – degina.

Veiksmas tęsiasi. Pasidėjus panosėj pilną kibirą žalių pomidorų ieškojau recepto… Ką čia ieškojau recepto, ką čia ieškojau, bandžiau pasitikrinti ingredientus ir proporcijas, bet pamačiau, kad nei velnio jo nėra interneto platybėse, o ir mano geltonoje receptų dėžutėje. Priešistorė tokia, kad prieš daugiau nei 5 metus, o gal dar seniau, gera bičiulė, drabužių kūrėja, ir siuvinėjimo stebukladarė Barbara Bartosevič padovanojo savo gamybos žaliųjų pomidorų džemo, kurio idėja ir receptą gavo iš savo bičiulės, klientės nepakartojamosios Julijos Janulaitytės. Tais pačiais metais, pagal anglišką receptą gaminau žaliųjų pomidorų pagardą (chutney), kuriuo šiek tiek nusivyliau, nes tai tebuvo žalieji pomidorai su obuoliais ir svogūnais. Taigi, draugės Barbaros padažiukas buvo daug gardesnis ir unikalesnis, ir naiviai tikėjausi, kad kažką panašaus rasiu interneto platybėse. Pasvajok, moterie. Visomis kalbomis visi blogai ir portalai užkišti tuo pačiu pomidorų džemo su citrina receptu…

O aš nebūčiau ragana, jei iš to pykčio, nesukurčiau kažko savo – naujo. Pradėjus burti ir gestikuliuoti rankomis – veiksmas įsibėgėja. Kadangi raganos būna tik pasakose, tai ir patiekalai, pagardai ir kiti gėriai randasi tuo pačiu principu. Taip pat ir šį kartą. Buvo tokia pasaka „Košė iš kirvio“, tai aš verdu padažą iš kirvio… Kitaip tariant iš tų žaliųjų pomidorų ir visko ką randu namuose ar darže. Kai užsibrėžiau pagaminti minėtą uogienę iš turimų ingredientų, nes citrinos nebuvo, pradėjus kunkuliuoti puodui „iš niekur“ atsirado konservuoto pusgaminio skirto „naminiam citrinų marmeladui“ paruošti (pjaustytos, kaitintos, konservuotos citrinos be priedų). Tai ką bičiuliai, pomidorai nebe vieni, kunkuliuoja jie su tomis citrinomis (ketinau jų nedėti apskritai iš pykčio, kad visi receptai su jomis). Maišau, pilu balzaminio acto, cukraus, žiupsnelį druskos… ragauju. Tada susmulkinu imbiero šaknų, sumalu cinamono žieveles ir porą vanilės ankščių, maišau, ragauju. Dar ne. Tada sugrūdu kardamono, gvazdikėlių, džiovintų aitriųjų pipirų, vėl ragauju. Jau artėja viskas prie tiesos, tik man per švelnu, tai įpilu gatavai savo pačios ruošto saldaus aitriųjų pipirų padažo. Ragauju. Viskas kaip ir neblogai, tik konsistencija nepatinka. Imu Mildą po pažastim, krepšį į kitą ranką ir einu lauk, pasidairyt. Parsinešu obuolių. Sutarkuoju šiaudeliais, beriu į kitą puodą, ir mąstau, kad dar kažko trūksta… ir matau po stalu iš Gudravio parsivežtas cukinijas. Puiku, sutarkuoju ir jas. Obuoliai su cukinija pukši, kvepia, beriu cukrų, cinamoną dar šlakelį balzaminio acto, dar džiovintos kalendros… Pagrūdu, kad konsistencija būtų vientisa. Suverčiu viską į vieną katilą ir stebiu, kaip pukši puodas, veržiasi tarsi iš po karštos lavos oro burbulai. Kunkuliuoja mano padažas, aš jį vėl ragauju, ir čia staiga užgriūva svečiai su guzeliu sūrio, kuris tiesiog ir skirtas mano uogienei, o tiksliau atvirkščiai. Žodžiu, svečiai paragavo, įvertino. Dar papupsėjo visas katilas ir sukrito į indelius žiemai. O gal rudeniui? O gal iki artimiausio kito bičiulių apsilankymo? Laukiam laukiam, ragausim toliau :)