Tvarus, perdirbtas ar upcycled – kaip yra iš tiesų?

Tvarus, perdirbtas ar upcycled - kaip yra iš tiesų?

Ilgai ieškojau žodžio, kuris apibūdintų šį procesą lietuviškai. Paprastai mėgstama naudoti sąvoka “antrinio panaudojimo”, “panaudoti”, “padėvėti” ir kt. Neretai susiduriame su situacija, kai orūs vyresni miestiečiai pirkdami dėvėtų rūbų parduotuvėse jas vadina “oriais” pavadinimais, kaip “ponių laimė” ar dar kitais epitetais.

Pasaulyje upcycled ar recycled terminai senokai plačiai naudojamas, kalbant ne tik apie rankdarbius, bet ir apie pramonę. Ekonomikos cikliškumo skatinimas – vienas didžiausių iššūkių šiuolaikinėje visuomenėje.

Pasaulyje upcycled ar recycled terminai senokai plačiai naudojamas, kalbant ne tik apie rankdarbius, bet ir apie pramonę. Ekonomikos cikliškumo skatinimas – vienas didžiausių iššūkių šiuolaikinėje visuomenėje. Skatinti žmoniją vartoti atsakingai yra tikrai sudėtinga, o ir atsakomybę, saikingą vartojimą daug kas supranta savaip, remiasi keistomis neo mokslinėmis išvadomis ir teiginiais. Greitoji mada ir pardavimų skatinimo akcijos tik ir siūlo savo žavingas naujausias tendencijas, be kurių – liksi nesuprastas, nemadingas ir atstumtas. O tik valgydamas greitąjį maistą ar siurbčiodamas išsineštą kavą iš vienkartinio puodelio būsi sotus, laimingas ir šiuolaikiškas. Anaiptol, pamirštama pasidairyti, kokios krūvos šiukšlių kaupiasi Afrikos uostose, kokio dydžio atliekų salos plūduriuoja vandenyne ir kaip per pasaulį keliaudami nauji gaminiai sukuria taršos šleifą ore, vandenyje ir žemėje. 

Kur keliaus naujas pūkuotas rankšluostis, kuris itin gerai sugeria drėgmę ir net poliruoja stiklo paviršius, kai nebedžiugins, nebebus tokių ryškių spalvų? Ką darysime su šiomis dovanomis, jei jos mums nereikalingos, ar jas sudėvėjome per greitai? Yra technologijų, kurios leidžia perdirbti ir visiškai sintetinius audinius į naujus gaminius. Tačiau ar mes jas lengvai pasiekiame?

Net ir ieškodami Kalėdų dovanų pamirštame, kad svarbu ne tik suteikti artimiesiems džiaugsmą, bet ir tai daryti atsakingai. Gal mūsų nupirkti mažmožiai ir pradžiugins artimojo akį tą akimirką, tačiau vos po pusmečio ar net greičiau, keliaus į atliekų konteinerius. Žinoma, galime viltis, kad padovanojus valgomą dovaną, ji bus suvartota, padovanojus plastikinį rakandą ar žaislą – jis bus išrūšiuotas ir atsakingai keliaus į plastiko perdirbimo gamyklas. O kaipgi su tekstile, dar vienu minkštu apklotu ar chalatu iš mikro pluošto? Kur keliaus naujas pūkuotas rankšluostis, kuris itin gerai sugeria drėgmę ir net poliruoja stiklo paviršius, kai nebedžiugins, nebebus tokių ryškių spalvų? Ką darysime su šiomis dovanomis, jei jos mums nereikalingos, ar jas sudėvėjome per greitai? Yra technologijų, kurios leidžia perdirbti ir visiškai sintetinius audinius į naujus gaminius. Tačiau ar mes jas lengvai pasiekiame? Ar savo “dar vienas gražias kalėdines pūkuotas” mikro pluošto kojines nunešime perdirbimui? Kur jas dėsime, jei jos maišyto/kombinuoto pluošto, kurio sudėtyje yra skirtingos kilmės medžiagų? Jei joms pagaminti panaudotų žaliavų jau nebegalime atskirti ir  perdirbti? 

Užplūsta šių ir kitų dvejonių stengiuosi apsiriboti nuo naujų gaminių pirkimo iki minimumo. O senas vaikų išaugtas pėdkelnes transformuoju į siūlus iš kurių neriu kilimėlius savo šeimos namams, pagalvėles metalinėms kėdėms ir krepšius daiktams. 

Tačiau kurdama savo didžiuosius pledus, stengiuosi kaip įmanoma daugiau panaudoti antrinių žaliavų, jau pamirštų siūlų ar išardytų mezginių ir buvusių rūbų.

Vieni siūlai, sugulę į mano apklotus, keliavo iš namų į namus sovietmečiu, buvo ir dovana ir “valiuta”, atsiskaitant už paslaugas, kiti – kažkada buvę šalikai, suknelės ar megztukai, nesulaukę savo progos ar galimybės būti panaudoti pagal paskirtį, o gal tiesiog per atsitiktinumą – negrįžtamai sugadinti gali atgimti nauju pavidalu. 

Ne per seniausiai išgirdau pastabą, o gal komplimentą, kad mano spalvoti pledai – yra mano tekstilinės kūrybos stebuklas, vinis. Ir ne todėl, kad aš moku ir galiu juos nunerti, nes techniškai lygiai, iš gero, taisyklingo ir tvarkingo pakankamai ilgo vienodo storio vieno siūlo nunerti gali dažnas šį amatą įvaldęs, o šiandien – net ir robotai ir tos paskirties mašinos. Net ir mano pledai, kurie yra dailūs ir vienspalviai sulaukia mažiau susidomėjimo ir dėmesio.

Mano darbus vertina, nes savitai derindama siūlų spalvas, atspalvius ir pluoštus, sukuriu visiškai naują, netikėtą, autentišką derinį. Pledai tampa paveikslais, kurie ne tik kelia asociacijas į optinės apgaulės, gylio įspūdį, bet ir panašėja į gobelenus. Kaip viskas nutinka?

upcycled nertas pledas
Pledo “Vienaragio pupos” gimimas

Prieš neriant kiekvieną pledą, ne vieną valandą derinu, dėlioju būsimo gaminio dizainą. Pagal turimų siūlų paletę ieškau ir tinkamo storių, pluoštų santykio ir derančios spalvinės gamos. Siūlus vynioju į atskiras rites po vieną skirtingų spalvų ir atspalvių giją. Procesas labai artimas dažų maišymui paletėje, tik sukant ir vyjant siūlus – laikas susivynioja su jais kartu. Dažas gan greitai atskleidžia savo paslaptį ir mes matome savo darbo rezultatą užtepę jį ant popieriaus ar sienos. Tačiau rankomis vyjant siūlus, identiškai atrodantys siūlų kamuoliukai, gali visai skirtingai žvilgėti sunerti į pledą. Tad siūlų spalvų ir storių derinimo procesas reikalauja išskirtinio dėmesio ir būtinai – natūralios dienos šviesos, pageidautina, šiek tiek debesuotą dieną. Kodėl debesuotą? Saulės šviesa suteikia tam tikros šilumos ir šviesius tonus dar pašviesina, o tamsiuosius – daro tamsesnius, kontrastingesniais. Taip siūlų ir atspalvių žaidimas kamuoliukais pareikalauja ne vienos valandos darbo ir planavimo. Norint pašviesinti tenka ieškoti balto, pilkšvo ar gelsvo siūlo ir vėl pervynioti visą ritę, norint patamsinti – juodas ar tamsiai rudas siūlas taip pat padės, ir pareikalaus dar vieno siūlų kamuolio vyjimo ciklo. Jei jau esame tikri dėl atspalvio, tenka nepamiršti ir storių. Visos ritės, visi siūlų kamuoliukai turi būti suvynioti iš identiško storio siūlų, antraip pledas vienose atkarpose gali būti perregimas, o kitose – storas ir netgi sunkiai įveikiamas su pasirinkto storio vąšeliu. Kai pritrūksta kokio nors atspalvio ar storio siūlų – darbas stoja. Tokiu atveju ieškau “ką čia išardyti” ar kaip suderinti ar sukurti reikiamą spalvų gamą. Pavasarį pradėtą pledą užbaigiau tik lapkritį, nes nepavyko sukurti perėjimo iš tamsiai rudos su violeto tonais iki kakavinės, smėliškos.

Vėliau, priėmus sprendimus ir pagaliau susukus siūlus į skirtingas rites, turint reikiamą apšveitimą reikia susižymėti eiliškumą, kad pagal dizaino projektą netyčiomis nepasikeistų seka ir spalvinis derinys – nepakistų. Taip pasiruošus visą siūlų spalvinę gamą galima pradėti darbą.

Istorija atskleidžia, kodėl prekybos centrų apklotai ir pledai yra dešimt ar daugiau kartų pigesni, nei nerti rankomis iš antrinio panaudojimo žaliavų. O jei jau turite nereikalingų siūlų, kurių patys nepanaudojote ir nežinote, kur dėti – visada priimu dovanas ir suteiksiu nuolaidą apsipirkimui “Pelkių Žolės” parduotuvėje.