Šąlant orams vis dažniau įsitaisau supamam fotelyje, imu siūlus ir nerdama užsikloju jau paaugusia puse pledo.
Kadaise, kai ieškojau, kas gi padės išspręsti mane užgriuvusias problemas ir rūpesčius, tyčiom ar netyčiom teko bendrauti su vienu keistu specialistu. Iš jo gavau nurodymus, kaip turėčiau gyti ir rasti ramybę ir sąrašą meno terapijos, saviugdos ir fizinės rengybos specialistų ir jų kontaktų. Tą kartą pasidarė labai keista ir net kiek pikta, nes tikrai kasdien bent pusvalandžiui prisėdu su siūlais prie neriamo pledo, bent kelis kart užsuku į studiją ir ką nors nulipdau, glazūruoju ar išdegu, ir laikas nuo laiko prisuku naujų smilkalų, taip papildydama atsargas. Gal tik sodai ir daržai šiais metais sulaukia mažiau mano dėmesio, nei įprastai, tad su fizine rengyba – prastokai, matau reikės padirbėti prie žemės ūkio.
Neretai sutinku moterų, kurios ieško galimybių ir progų užsiimti nauja veikla. Įsigyja naujų priemonių, išsiperka abonementus, tačiau taip ir nenueina į treniruotes, užsiėmimus ar renginius. Stebėjau, kaip pastarąjį dešimtmetį plaukė pro akis srautai dekupažo kūrinių, makrame – pinikų, plytelių mozaikų, veltų vilnos tvarinių, suvertų apyrankių ir kitokių stebuklų, kuriuos sukūrė tik dėl mados ar saviugdos. Taip ne vienuose namuose susikaupė niekam nereikalingos tokių dirbinių atsargos ir priemonės. Išmanesnės ar apsukresnės – spėdavo, dar nepasibaigus “madai”, savo priemones ar nebaigtus rankdarbius parduoti. Kitos gi “atidėdavo geresnei dienai”, gal gi išauš proga prisėsti prie savo pomėgio… O pomėgių gausa tik augo, priemonių atsargos taip pat.
Prieš gerus tris dešimtmečius, o ir dar anksčiau, mūsų tetos, mamos ir močiutės lygiai taip pat vaikėsi madų, sklaidė per pažintis atklydusius užsienio žurnalus ir bandė kurti. Vienos – pasirinkdavo su tuo susijusią profesiją ir ko ne visą gyvenimą keliavo kryptingu keliu. Tačiau buvo ir tokių, kurios besivaikydamos madų, kaip ir šiuolaikinės moterys, vis griebdavosi ko nors naujo. Vienu metu kūrė gėles iš audinių atraižų, kitu laiku – nėrė ar mezgė, o išaušus naujai madai – tapdavo rūbų modeliuotojomis ir kūrėjomis, prisipirkdavo audinių, siuvimo mašinų ir priemonių… Tik ar ilgam.
Tik kai tetos ar močiutės išsivalę namus ir išsišlavę užkaborius išmetė savo darbo priemones ir žaliavų atsargas, o jų vaikaitės ir dukterėčios, vėl šturmuoja rankdarbių parduotuves ar šluoja kiniškų prekių interneto portalus – aš vis susimąstau, ar tai teisinga?
Užaugusi permainingais laikais, mačiau ir ano meto “kūrybinių industrijų” užuomazgas ir šiuolaikinių amatininkių aistras, tad niekas manęs nebestebina. Linksma žiūrėti, kaip sukasi istorijos ratas ir tie patys amatai ir rankdarbiai grįžta. Tik kai tetos ar močiutės išsivalę namus ir išsišlavę užkaborius išmetė savo darbo priemones ir žaliavų atsargas, o jų vaikaitės ir dukterėčios, vėl šturmuoja rankdarbių parduotuves ar šluoja kiniškų prekių interneto portalus – aš vis susimąstau, ar tai teisinga?
Buvo laikas, kai ir aš susižavėdavau naujomis bangomis, tendencijomis ir galimybėmis. Bandžiau atrasti dar nepatirtus pojūčius, naujas kūrybos galimybes. Tačiau gan greitai atėjo tas jausmas, apie kurį vienoje savo dainoje dainuoja mano tėvo bičiulis Virgis Stakėnas “kada vieną kart pajusi, nuo daiktų imi jau dusti, nuo daiktų kuriuos taip sunkiai įgijai…”. Tuomet ir ėmiau prieš ką nors pirkdama, užsiimdama nauja veikla – pirmiausia apsižvalgyti aplink. Savo namuose, savo artimųjų podėliuose, nesikuklinti paklausti draugų, bičiulių, o kartais – visai svetimų žmonių, gal kas nors turi atliekamų kūrybai reikalingų priemonių.
Taip pirmiausia į mano namus atkeliavo siūlai. Ne vienas maišas visokiausių rūšių ir spalvų, puikūs, gerai ilaikyti, ir pakandiję, nublukę… Močiutės sesuo jaunystėje garsėjo, kaip nuostabi nėrėja vąšeliu, jų mama, mano prosenelė – mokėjo velti veltinius, ir kai aš buvau paauglė, vis dar saugojo spintos gelmėje dar savo užaugintų avių, savo verptos vilnos kelias “motkeles”. Kitos močiutės senelė – buvo garsiausia kašto verpėja. O anyta, kadaise atlyginimą ir bankrutuojančio fabriko gavo verpalais, įvairių pluoštų siūlais susuktais ritėse. Tuomet, kai visos masiškai blaškėsi po prekybos centrus ieškodamos kuo gražesnių servetėlių dekupažui – aš rūšiavau, skalbiau ir vyniojau siūlus ir planavau būsimus nėrinius ir mezginius.
Pirmieji pledai – užklotai buvo eksperimentai, prisijaukinti šią techniką ir iš naujo ją pamilti.
Būdama pradinuke, kartą su mama ir jos drauge vasarą ilsėjomės Šventojoje. Mano mama, tikėdamasi, kad aš pamėgsiu rankdarbius ar bent įprastus, kasdienius moteriškus amatus – kartu su savimi pasiėmė aštrų vilnonį siūlą ir patį ploniausią metalinį vąšelį. Kaip aš pykau ir kankinausi, kodėl man nesiseka net pynutę nunerti! Rytą pradėdavau kaskart ketindama užkariauti šį nėrinių pasaulį, o po pusvalandžio mėginimų – viską suliedavau ašaromis… Po kelių dienų – numečiau ir nusprendžiau niekada nebegrįžti prie beprasmio reikalo. Bet prabėgus keliems metams, pagal privalomąją programą darbų pamokoje teko vėl imtis šio darbo. Ir pasirinktas tinkamas siūlas ir tinkamo numerio vąšelis, kurį mama tais laikais pargabeno iš tolimosios Čekijos, padarė mane žvaigžde tarp klasės mergaičių – nėriau dailiai ir greitai, net mokytoja nenorėdavo patikėti, kad darbas mano pačios. Tada užsukusi į apytuštę galanterijos parduotuvę, nusipirkau baisiai storą klasiokės rekomenduotą vąšelį storiems siūlams. Taip karts nuo karto, pasitaikius progai vis ką nors nunerdavau, tačiau neskyriau tam išskirtinio dėmesio ar laiko. Kartais užgimdavo ištisi rūbai ar kilimai, o kartais tik nerti skrituliukai sesės kelnių prakiurusiems keliams.
Prieš beveik septynerius metus, sveikata ir aplinkybės lėmė, kad turėjau lėtinti savo tempą ir apsisukimus. Laukiausi savo trečiosios atžalos ir kūnas sakė, kad nebesu tą jauna stirnaitė, kuri gali ir sesiją, ir nėštumą lengvai kartu pratempti. Tad ramiai, po truputį, matyt vedina “lizdo sukimo” sindromo pradėjau nerti pirmuosius didžiuosius savo pledus. Pradžioje tai buvo du minkštos vilnos pledukai mūsų Mildai, kuri planavo pasaulį išvysti vėlyvą rudenį. Vėliau sekė lengvas, vasariškas užklotas iš medvilnės vasaros pokaičio miegui. Tada dar trys panašūs. Tada dar daugiau didesnių ar mažesnių ir taip – be galo, ligi šiol.
Ar vis dar naudoju senuosius iš močiučių surinktus siūlus? Tikrai taip, gana daug jų sugula, dabar jau raštuotuose ir spalvotuose nėriniuose. Ar tų siūlų pakanka? Ne, šiandien siūlai jau randa mane. Artimieji ir bičiuliai, žinodami mano pomėgį, atradę namuose vieną-kitą pamirštą siūlų kamuolį – neša jį man. Taip prieš 30 metų planuoti moheros megztukai tampa minkštais pledais – šaliais, o verpalai, beveik prieš pusę amžiaus turėję virsti vyriškomis kojinėmis, susisuka į naujas rites, naujus siūlų kamuolius ir įgauną vasariško apkloto pavidalą.
