Baubas pievoje: išrauti, palikti ar suvalgyti

Baubas pievoje: išrauti, palikti ar suvalgyti

Originalus tekstas publikuotas 15min

Teksto autorė: GYVENIMAS žurnalistė Inga Saukienė

Dailinininkės grafikės bei Kauno technologijos universiteto dėstytojos Indrajos Raudonikytės pasaulyje telpa ne tik menas, bet ir natūrali, kuo mažiau žmogaus įsikišimo patyrusi gamta. Moteris nuo vaikystės „draugauja“ su žolėmis – ne tik su vaistažolėmis, bet ir su piktžolėmis. Ir netgi sako, kad piktžolių nėra – visos žolės, žinant, kaip jas teisingai panaudoti, labai reikalingos ir naudingos. Savo gyvenimiška patirtimi šioje srityje pašnekovė dalinasi ir su 15MIN GYVENIMO skaitytojais.

Indraja, socialiniuose tinkluose žinoma kaip Pelkių žolė, iki šiol atsimena, kaip, būdama maža, su močiute ar mama rinkdavo vaistažoles. Moteris įsitikinusi, kad meilė augalams jai perduota su giminės krauju. Net jos senelis labai norėjo būti augalininkystės specialistu, pokario metais buvo įstojęs studijuoti agronomijos, bet sužinojęs, kad vietoj žmogaus, kuris rūpinasi augalais, turės būti kolūkio pirmininku arba agronomu, mokslus metė ir perėjo į Veterinarijos akademiją, kurioje vėliau visą gyvenimą dėstė.

„Jaunystėje bandžiau rinkti žoles, sodininkauti, po to buvo studijų laikotarpis, profesinės paieškos. O su branda ateina išmintis – pradedi suvokti, kad jeigu turi tau perduotų žinių, galbūt nereikia papildomai ieškoti kitų žinių užjūrio vadovėliuose ir studijose, o verta grįžti prie šaknų. Taip ir atėjo į mano gyvenimą žolės“, – dalinosi pašnekovė.

Šiandien ji įvairias žoles naudoja ne tik savo reikmėms, bet ir gamina iš jų tradicinius lietuviškus smilkalus. Pasak jos, nors pas mus išpopuliarėjo rytietiški smilkalai, senovės lietuviai taip pat turėjo smilkymo tradiciją. Be to, naudotis vietinėmis gėrybėmis ir neprisidėti prie CO2 dujų išmetimų pasaulyje atitinka jos tvaraus gyvenimo filosofiją. Pagaliau natūralios žolės yra sveikesnės nei pramoniniu būdu pagaminti smilkalai, į kuriuos pridedama, kad ilgiau smilktų, natrio salietros, o neretai – ir cheminių priedų.

„Mano prosenelė, pavasarį tvarkydama namus, uždegdavo pernykštę verbos šakelę, t. y. kadagį, ir pasmilkydavo visus namus. Tuo metu manydavau, kad ji nori sudeginti šiukšlę, bet su amžiumi supratau, kas tai yra ir kodėl reikalinga“, – prisiminė Indraja.

Papasakokite plačiau apie savo santykį su žolėmis.

Mūsų aplinkoje yra labai daug augalų, kurių mes tiesiog nepažįstame, nežinome, kuo jie naudingi, todėl stengiamės juos iš savo aplinkos pašalinti. Tačiau šiandien yra įvairių išmaniųjų programėlių, interneto svetainių, kuriose galime pasitikrinti informaciją apie rastą augalą, išsiaiškinti, ar jis valgomas, kuo naudingas. Svarbiausia netingėti, nes šiandien esame išlepinti prekybos centrų, kuriuose viskas sudėliota į lentynas ir sužymėta.

Į mano gyvenimą pirmiausiai atėjo vaistažolės, vėliau – ir maistinės žolės. Labai gerai pamenu, kaip mes vaikystėje valgydavome liepų pumpurus ir lapelius. Močiutė pasakojo, kad jos jaunystėje, tarpukario ir karo metais, liepų pumpurai ir lapeliai būdavo puikus maistas, gelbėjantis žmones nuo bado, kai nebūdavo ką valgyti.

Ir šiandien, specialiai neaugindami, pievoje ar net savo kieme, jeigu tik, aišku, savo kiemo patys nepurškiame kokias nors toksinais, galime prisirinkti daug valgomų augalų. Yra labai įdomus dėsnis. Jeigu į mūsų aplinką „ateina“ koks nors augalas, greičiausiai tai simbiozės, kuri dažna gamtoje, pasireiškimas, kitaip tariant, gyvenant sėsliai darnoje su gamta, aplink mus pradeda augti tie augalai, kurių mūsų organizmui tuo metu reikia. Todėl aš visuomet primenu, kad reikia gerbti įvairovę – kaip visuomenėje, taip ir gamtoje.

Ne veltui mūsų protėviai turėjo tokį juokingą posakį: „Kas ravi šieną?“ Tai apie pagarbą biologinei įvairovei, kurios šiuolaikinis žmogus labai vengia. Pavyzdžiui, kuriant veją kieme pirmiausiai išnuodijami visi augalai ir vabzdžiai, tuomet užpilama iš pakelio sėklyčių ir tikimasi, kad dabar išaugs žolės kilimas. Ir jeigu tame kilime atsiranda kitos rūšies augalas, tai yra didžiausia drama.

Aš visada patariu pasitikrinti, koks augalas išaugo jūsų kieme. Gal mums šiuo metu jo savybės yra labai reikalingos?

Kokias žoles pati valgote ir patartumėte įvesti į mitybos racioną?

Ką tik buvo pienių (kitaip dar vadinamų kiaulpienėmis) žydėjimo metas. Jos aplinkai nedaro absoliučiai jokios žalos, bet žmonės, pamatę jas savo pievelėje, puola purkšti ir naikinti. Ne visi žino, kad pienės yra tarsi dirvožemio indikatorius, pagal kurį galima spręsti apie dirvoje esančius mikroelementus. Jeigu auga pienė, vadinasi, trūksta kalcio. Mat pienė iš dirvos gelmių išsiurbia kalcį ir atiduoda jį velėnai, žalumos paviršiui, taigi atstato mikroelementų darną dirvožemyje.

Be to, pienė – vienas iš tų augalų, kurį tikrai patariama vartoti. Vertingos tiek šaknys, tiek lapeliai, tiek žiedai. Pavyzdžiui, kiaulpienių šaknų kava, priešingai nei tikroji kava, turi detoksikuojančių savybių, kartumo, kuris gerina virškinimą, netgi teigiama, kad kiaulpienių šaknys valo kepenis. Tas pačias savybes turi ir kiaulpienių lapeliai. Mes dažnai pamirštame, kad jeigu turime problemų su virškinimu, užuot bėgę į vaistinę, galime pakramtyti pienės lapelių. Jų galima įmaišyti ir į salotas. Labai puikus dalykas – šviežių ar džiovintų pienių žiedų arbata. Ji išvaro iš kūno perteklinius skysčius, išplauna druskas.

Apie dilgėlių naudą jau gerai žinoma, tik ne visiems šis augalas tinka. Kai kurie žmonės labai jautrūs dilgėlėms. Tačiau jeigu tuo metu mums dilgėlių valgymui nereikia, galime jas nušienauti ir mulčiuoti. Dilgėlių mulčias yra neapsakomo gerumo trąša daržui. Mūsų močiutės dilgėles visaip pūdydavo, raugindavo su kitais augalais ir gamindavo natūralias trąšas. Tačiau galima paprasčiausiai padėti dilgėlių po krūmais, įvairiais augaliukais. Laistant ar natūraliai lyjant jos savaime nukeliaus atgal į žemę. Tokį mulčiavimą, pavyzdžiui, labai mėgsta pomidorai.

Į mano kiemą dilgėlės atėjo, kai laukiausi antro vaiko. Kai pradėjau galvoti, kodėl jų tais metais taip užderėjo, susivokiau, kad, ko gera, man trūksta geležies – tai dažna nėštumo pasekmė.

Iš tiesų, pienes ir dilgėles bent jau pažįstame. O kaip su žolėmis, apie kurias neturime nė menkiausio supratimo?

Dažna, bet mažai žinoma žolė – galinsoga, kitaip vadinama „amerikanke“. Ji mėgsta gerą juodžemį ir dažnai auga mūsų daržuose. Kadangi yra labai gaji, daug ką erzina. Tačiau šis augalas turi labai daug teigiamų savybių. Sukapotus ir dar nesumedėjusius stiebelius galima susmulkinti ir maišyti su miltais, pridėti šiek tiek prieskonių ir kepti blynelius. Pernai jų paragavau pirmą kartą ir maloniai nustebino skonis, jau nekalbu apie tai, kad tai labai maistingas ir sveikas patiekalas. Taip pat galima gerti galinsogos arbatą – puikiai valo organizmą. Šis augalas pagal savo naudingumą lyginamas su špinatais, nes turi labai daug geležies. O uždėti ant žaizdos, galinsogos lapeliai stabdo kraujavimą.

Kitas augalas, kuris man be galo gražus, yra kraujažolė. Kažkodėl kraujažolės labai mėgsta lysvę, kurioje auginu braškes. Tai puikus prieskonis mėsos marinavimui.

Karantino laikotarpiu mano patvoryje pradėjo želti jonažolės. Arbatai jonažoles galima pamaišyti su mėtomis – tai puikus natūralus antidepresantas.

Dar vienas įdomus augalas – paprastasis kietis. Nors dauguma jį keiksnoja, nes jis labai mėgsta želti, kietis turi tokių pačių gerų savybių kaip pelynas. Jį tinka naudoti arbatų mišiniuose, skirtuose organizmo valymui po ilgo vaistų vartojimo ar apsinuodijus, o taip pat kaip prieskoninį kartumyną. Kietis man ir labai gražus augalas – kai komponuoju puokštes, mėgstu pridėti ir šaką kiečio.

Panašiai detoksikuojančiai veikia builis, tik radus augimvietę reikia elgtis atsargiai, nes jį galima sumaišyti su kitu panašiu augalu, kuris yra labai toksiškas – dėmėtąja mauda. Tačiau jeigu gerai pažįstate šį augalą, jis puikus prieskonis, tinka salotoms.

Žinau, kad kartais žmonės su čiobreliais painioja tramažolę, kadangi ji panašiai žydi, tik anksčiau už čiobrelius. Šis augalas taip pat turi daug labai gerų savybių – ir netgi giminingų čiobreliams. Beje, tramažolė labai mėgsta želti ir mano gėlyne, į kurį paprastai stengiuosi neįsileisti daug nepageidaujamų augalų, bet jas visas surinkusi džiovinu ir naudoju arbatoms. Tramažolė yra pirmas vaistas nuo gerklės uždegimo – stipria jos arbata rekomenduojama skalauti gerklę, o jos lapelius galima drąsiai dėti į salotas.

Pasakodama jūs vis minėjote, kad dauguma žolių yra karčios. Žmonės baidosi kartumo, bet iš tiesų juk jis labai naudingas mūsų organizmui?

Kiek pati esu surinkusi žinių iš įvairių šaltinių, iš tiesų, šiandien vartojame per daug greitųjų angliavandenių, įvairių maisto priedų, kurie dažnai yra sintetinės medžiagos. Visa tai išderina ir užteršia mūsų organizmą, todėl jis nespėja gaminti gerųjų fermentų. Žolių kartumynai, pagerindami virškinimą, kaip tik padeda fermentų gamybai.

Mano prosenelė, gamindama maistą, netgi mėgdavo suvalgyti karčiuosius agurkų galus – jeigu rasdavo kartų agurką, labai džiaugdavosi primindama, kad organizmui kartumynai reikalingi.