Liepų žiedai ir liepžiedžių smilkymas.
Netikėtai prisėdau Kaune, Laisvės alėjoje po liepomis, visai kaip paauglystėje, kai norėjosi būti labai didele ir suaugusia. Jau po truputį brinksta liepų žiedų pumpurai. Jaunus lapelius vis dar galima sudėti į salotas, ar šiaip užkąsti. Laukiu, kol žiedais apsipils mūsų didžioji liepa, laukiu ir mažosios, „samasejkos” pirmojo rečitalio. Kai visa gaus nuo ją lankančių bitelių…
Liepą, kaip vaistą ir maistą pažinau labai anksti. Jos žiedų arbatos visada galėdavau rasti tiek senelės, tik ir mamos spintelėse. Ir vos tapus sąmoninga šeimininke – pati ieškojau saugiai augančių medžių, rinkdavau žiedus, džiovindavau arbatai…
Dar praeitame amžiuje, kai Sebastijonas buvo visai mažutis berniukas, liepžiedžių arbata girdydavau kiekvieną žiemą, nes kosuliai ir karščiavimas buvo jo dažnas laisvalaikio praleidimo būdas. O ir voneles su nuoviru ruošdavau, kad šiek tiek palengvinti dermatito sukeliamus nepatogumus.
Liepų aromatas užburia. O iš vabzdžių sukeliamo gausmo, nesunkiai suprasi, kad jau pražydo. Atkreipiau dėmesį, kad sovietų sąjungos kosmetikos pramonė, buvo ganėtinai neblogai atkūrusi, o gal išgavusi šio aromato atkartojimą savo produktuose. Liepų žiedų kvapą priminė ir kai kurie muilai, ir šampūnai, ir kremai. Dar ir šiandien buvusios šios imperijos šalys savo produktuose neretai pavartoja identišką ar panašų aromatą, sukeldamos banga sentimentų mano uoslei.
Šiandien liepžiedžius renku tik arbatai, ir tai – vieną mano mėgstamiausių arbatų. Liepžiedžiai noriai pasiduoda maišymui su kitais vaistiniais augalais, mielai užgoždami dilgėlės ar kitų vaistinių augalų ne tokius prabangius kvapus. Liepžiedžių arbatą vartoju ne tik dėl skonio, bet ir dėl jos vaistinių savybių. Žinia – ji skystina kraują, o aš kaip tyčia, turiu polinkį sutirštinti ne tik spalvas, bet ir savo kraują. Liepžiedžiams pasibaigus ar pabodus, juos visada galima pakeisti vingiorykšte, jos reikės mažiau, savybės ir aromatas – stipresni nei liepos…
Liepžiedžius pamėgau maišyti su žaliąja arbata. Taip juokais rytų kultūrą priartinu prie savęs. Tiesa, sudėtinga suderinti liepžiedžių ir arbatžolių plikymo temperatūrą, tačiau gan paprastai galima rasti išeitį. Liepžiedžius užplikius arbatinuke verdančiu vandeniu, palaukiu, kol juos pritrauks, ir kai pravėsus, ranką drąsiai galiu priglausti prie arbatinio, įberiu „gunpowder” ar „sencha” žaliosios arbatos. Žinoma, svarbu negerti labai koncentruotos, kad arbata ne tik džiugintų savo kvapu ir skoniu, bet ir malšintų troškulį, gaivintų ir žinoma, atstatytų prarastus skysčius mūsų kūne.
Liepa dosni ne tik savo žiedų teikiama nauda. Ne vieną yra išgelbėjus nuo bado, mat maistui vartojami ne tik pumpurai ir jauni lapeliai, bet badmečiu buvo malami ir liepų karnų miltai, kuriuos maišant su ruginiais, ar kitų javų, buvo kepama duona.
Liepa, žymi ir savo medienos panaudojimu. Pirmą kartą su šia sritimi susipažinau drožinėdama prieverpste dailės gimnazijoje, pas skulptorę, mokytoją Sigitą Dackevičiūtę. Ji mus, dar paaugliukus supažindino su paklusniausiomis ir lengviausiai tuo metu pasiekiamomis medžio rūšimis, tai buvo beržas ir liepa. Gerai užgaląstais peiliukais drožinėjom saulutes ir lelijėles, puošėm savo prieverpsčių replikas ir baltiškais ir modernesniais raštais, o liepinės lentelės saugojo mus nuo rankų nuovargio ir pūslių ant delnų. Dar ir šiandien mielai paimu peiliuką į rankas, ir nugenėjus savo mažosios ir didžiosios liepų šakeles, nepatogiai nuaugusias, drožiu vąšelius, ar kitus įrankius rankdarbiams, tačiau vąšeliui geriausiai tinka alyvų krūmas…
Rašytiniuose šaltiniuose bylojama, kad liepų ir liepynų Lietuvoje būta daug gausiau. Liepa buvo laikoma šventa, ir jas pjauti ar kitaip naikinti draudė net pirmasis Lietuvos statutas. Tačiau klestint vyžų apavo populiarumui ir prieinamumui, prieš kelis šimtmečius, liepos buvo sparčiai pjaunamos ir karnos (žievės vidinė dalis) naudojamos jų gamyboje. Karnos tarnavo ir kibirų, kitų lengvų indelių gamybai.
Ir kaip gi su liepžiedžių smilkymu? Kas kart pasakodama apie savo smilkalus, jų istoriją ir panaudojimą, pasakoju, kad jo ne visi prieskoniai augalai ir vaistažolės tinka smilkalų rišimui ir kūrimui. Bet liepžiedžių smilkalams naudoti nepatariu. Kodėl? Paprastai smilkalams geriausiai tinka augalai, kurie sukaupė gausiausiai eterinių aliejų ir savo gyvenimo ciklą užbaigia vasaros antroje pusėje, rudenį, o liepos žydi birželio gale, liepos pradžioje, panaikindamos savo nektaru bitės, dovanodamos ir mums savo gydomąsias savybes. Jų aromatinės savybės susitelkę žiedeliuose, tad teoriškai, smilkyti būtų naudinga jų žiedelius… bet ar verta? Žinoma, jei jūsų vaistažolių atsargos neleidžia užsidaryti spintoms, galite smilkyti ko ne visus augalus. Bet liepos mano manymu vertos išskirtinio dėmesio ir pagarbos, tad skabykime jas atsakingai ir saikingai, o smilkyti jas – nebūtina.
