Mėtos ir kitos žolės, ne tik iš pelkių.
Užsimerkusi ir mintimis nusikėlusi į vaikystę, prisimindama senelės gėlynus ir aromatinius augalus, tikriausiai atpažįstu pirmą reginį ir pojūtį, kuris mane apima, tai mėtų aromatas, ir tamsiai raudonai dažyta medinė tvora, už kurios liūliuodama slampinėdavo kaimynų senbernarė Mažė.
Mėta – apdainuota liaudies dainuose ir turbūt net iki skausmo visiems pažįstama. Kaip pačią universaliausią aromatinę ir gydomają žolę pristato ir fitoterapeutas, farmacininkas M. Lasinskas. Turbūt net nebereikia dalintis istorijomis apie jos naudą ir teigiamas savybes. Mėtinukais netgi vadinami bet kokie burną gaivinantys saldainiukai, kuriuose dažniausiai yra šaldančiosios mėtų medžiagos – mentolio.
Mentolis yra atkurtas chemiškai, bet vis dar naudojamas ir natūraliai išgautas iš mėtų giminės augalų. Jis populiarus, kaip vietinis anestetikas, atpalaiduoja nosį, kai ji užgulta, numalšina gerklės skausmą, ar net kompresais dedamas – galvos skausmus. Mentolis pasitaiko aliejaus ir kristalų pavidalu… bet ne apie jį šį kartą.
Mėtas labiau pamenu iš vaikystės, nei šalimais augusius kmynus, melisas, monardas ar ramunėles, dar begalę kitų augalų augančių senelės kieme. Nes jos tokios ypatingos. Neteko domėtis, kaip veikia žmonių, vaikų skonių ir kitų juslių receptoriai, bet citrinų aromato ganėtinai ilgai neišskyriau ir neįdentifikavau, ir gal tik būdama sąmoninga mokyklinukė, o gal prieš lankydama mokyklą ėmiau suvokti ir atpažinti ir „citrininę melisą“. Melisą senelis augino savo sode, kur laikė bites ir tai buvo augalas auginamas „dėl bičių“.
Mėtų gausa šiandien jau nieko nebestebina, obuolinės, šokoladinės, šveicariškos, prancūziškos, pūkuotos, garbiniuotos… O tais laikais buvo mėtos iš daržo, ir mėtos iš pelkės, kitaip tariant laukinės ir naminės.
Prieš dešimtmetį, Gudravio kaime, kur šiuo metu kuriame savo namus, pirmas kultūrinis augalas kurį atradau (po paparčių) buvo mėta. Mėtų laukelis puikavosi šalia paradinių gonkelių, nukreiptų į nebeegzistuojantį keliuką ir laukus, kuriais jis vedė į kitas išnykusio kaimo sodybas. Prisiraškius ir prisidžiovinus šių mėtų, keliavau pas botanikę ir ūkininkę Milnorą Pšibišauskienę, garsėjančią, viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių auginti atvežtines kitų aromatų mėtas iš Prancūzijos, kurią susiradau internetu. Tikėjausi mistinių įžvalgų ir patarimų, kaip plėtoti natūralų šių mėtų želdyną. Tačiau paaiškėjo, kad mano mėta – laukinė, mentolio joje labai nedaug, kvapas – silpnas, tad klausimas ar pavyktų ją identifikuoti iš džiovintų lapelių ir stiebelių… Ši žinia truputį nuliūdino, tačiau mėtų darželį toliau saugojau, bet ėmus tvarkytis sklypą, klestint pelėnų kolonijai, pradėjus šienauti, senoji mėta ėmė ir išnyko. Tiesa, tokių pačių mėtų lapelių visai neseniai gavau dovanų iš gerbiamos kaimynės Romos Zalensienės, vis neprisiruošiu paklausti, gal ši mėta yra kažkokia, tik Dubysos apylinkėms būdinga rūšis?
Nunykus mėtoms – nusprendžiau atkurti jų populiaciją savo sklype. Pradėjau nuo sėklų paieškos, sėjau dėžutėse ir vazonėliuose, laukiau daigelių, kaip pavasario. Perkėlus savo mėtas į centrinį gėlyną – saugojau nuo kitų augalų, ravėjau aplink. Pasiguodus, kad nunyko mano senosios mėtos – bičiulė Rūta apdovanojo savo mėtų sodinukais – flensais. Draugė Greta – dovanojo vazonėlį su savo mėta, lyg tarp kitko užsimindama, kad sodinčiau su visu moliniu vazonu. Kad mėtų maža nepasirodytų… Taip sodinau ir puoselėjau savo mėtų darželius, sėjau, kaip tą mėtą, rūtą ir lėlijėlę… Taip šiai dienai jau turiu atskirą darželį lelijėlėms, mėtoms… Rūta, tik viena stypso prie raudonėlių ir levandų. Bet viskam savas laikas.
Mėtos vos įkūrus apskritąjį gėlyną iš karto gavo išskirtinę teisę, rūpestį ir pozicijas. Iš kairės, dešinės ir per vidurį. Taip atsirado čia ir melisa, ir anyžinis lofantas, dar vadinamas meksikine mėta, ir baltažiedis čiobrelis… viskas, kas dera aromatiniam darželiui, bet nebūtinai gėlynui. Aplinkiniai mano gėlyną netgi pavadina “laukine pieva”, tuomet net truputį pykteliu, kad prie tokios laukinės pievos, darbo daugiau nei prie klasikinio gėlyno…
Paskutinius porą metų viena iš mėtų (nebepamenu, kuri, nes susipynė visos veislės į vientisą kilimą) taip sklandžiai ir dailiai sužėlė, kad ją ėmiau naudoti ne tik savo šeimos arbatoms, bet ir smilkalams rišti. Gausūs glėbiai mėtų pakibo ir nugulė troboje, virtuvėje… Lapelius – pešiojau, stiebelius karpiau žirklėmis ir viską sandėliavau žiemai. Nors mano dukros tiesiog dievina mėtų arbatą, bet net nesitikėjau, kad per vieną žiemą galim suvartoti gerą puskilogramį ar daugiau. Smulkintą žaliavą laikau dideliuose užsukamuose stiklainiuose, tamsioje spintoje, tad lapeliai stipriai nepakeičia spalvos ir tinka vartoti net iki kito sezono… kurio dažniausiai nesulaukia. Iš esmės, džiaugiuosi, kai koks augalas pamėgsta mano skurdžią dirvą ir ima pas mane vešėti. Džiugino ir mėtų gausa. Tačiau pernai, turint mažiau laiko ir galimybių paprasčiausiam ravėjimui, nutiko šis tas nesmagaus. Rugpjūtį, renkant augalus smilkalams ir arbatoms, skindama glėbius mėtų, raudonėlių ir baltojo pelyno, apžiūrėjau kiekvieną krūmelį, kupstelį ir peržvelgiau, ar niekas netrukdo vienas kitam augti ir stiebtis į saulę. Taip kelias levandas atradau, melisą išvadavau, čiobrelius išlaisvinau iš katžolių ir… mėtų vergijos. Katžoles skabiau, o mėtas, kai kurias teko netgi rauti. Nesivargindama per daugiausiai, neieškodama šaknų pradžios ir pabaigos, išrautas mėtas nešiau į kitą, naują aromatinių augalų lysvę, kur jos galėtų nevaržomos klestėti. Susodinus rugpjūčio gale, rudeniop dar spėjau pastebėti, kad dauguma, iki prasidedant šalnoms – prigijo ir ėmė leisti naujus lapelius. Tada viskas užmigo žiemos miegu, o mes ramiai gėrėme mėtų arbatą iki pavasario.
Pernai ravėjimui trukdė užsibuvę sodyboje meistrai, išmindyti gėlynai ir krūvos kitų rūpesčių. Todėl šiemet suklupus gėlyno viduryje, bandant išprašyti čia iškerojusias pienes, atradau, kad mėtos labai įsijautė į savo vaidmenį… ir bandant papurenti žemę kitiems augalams, mano Nagaina (kauptukas tokiu vardu) nė velnio nebesmigo į žemę. Maža to, bandydama susmeigti savo pirštinėtas rankas į gruntą, tarsi atsimušiau į stangrų virvinį tinklą… ir toli gražu, ne varputis ar dilgėlė sukūrė šią požeminę struktūrą – tai mano puikiųjų mėtų šaknys užkariauja pasaulį! Matydama, kaip net ežiuolė, susmulkėjusiais lapeliais sunkiai kabinasi į gyvenimą, kaip sunkiai po žiemos bunda miskantai ar stiebiasi debesylas, nusprendžiau… raikyti pyragą. Kitaip tariant, suskirstyti gėlyną į segmentus ir su kastuvu, vejos atkirtėju ir kita technika, suskirstyti šaknų sistemą, taip atlaisvindama erdvę ir kitiems augalams, su visa pagarba mėtoms. O joms asmeniškai – skirsiu didžiąją dalį naujo aromatinių augalų daržo – ilgą lysvę, kurios kraštai bus šienaujami. Taigi, tegyvuoja mėtos, džiaugiuosi jų gausa, bet viskas turi savo ribas ir saiką. O jei mėtų neauginate – galite pasivaišinti mano užauginta ir surinkta arbata, o gal net pasismilkyti? Nes iš mėtų kurių net dviejų rūšių smilkalus, vieni, kupini mentolio, mistiški, gaivūs, fermentuotų mėtų ryšulėliai, o kiti – išdykėlių mėtų stiebeliai įsupti į paprastos, laukinės pušies spyglių paklotą.
