Keliuose tekstuose ankstesniuose numeriuose, pasakojau apie savo senelio tėviškę, apie medinę architektūrą, jos sąsajas su esamu gamtovaizdžiu ir aplinka. Viskas atrodo paprasta ir nesunkiai suprantama, tarsi organiškai suaugę. Tarsi grįžus į XXa. pradžią mes galėtume įšokti į tuos nuostabius medinukus, atrasti savo vietą dviejų galų aukštaitiškoje gryčioje, o gal kuklesnėje trobelėje. Suradę savo vietą ar vaidmenį protėvių šeimoje ar šeimynoje, gyventume darnoje su gamta, kasdien šertume gyvulius, skaldytume malkas, ravėtume daržus, lesintume vištas, maitintumėmės tik šviežiais produktais, tik ką pamelžtu pienu, šviežiomis bulvėmis, grybais, lašiniais, duona… 100% gyvenimas off the grid – jokios elektros, elektronikos, vandentiekio, kanalizacijos ir juo labiau interneto. Tikriausiai visiškai nedėvėtume kasdieninių batų, bent šiltuoju metu laiku, kiekvieną savaitgalį mėgautumėmės ritualinės pirties SPA malonumais, giedotume sutartines, rinktume žolynus – žodžiu kūno ir dvasios sveikatos vienybė, apibendrinta sunkiu ir sveiku fiziniu darbu… vietoje jogos. Žodžiu – būtume sveiki ir laimingi, bet ar tikrai?
Šiandien mes – nebeturime ne tik įgūdžių, žinių, bet net ir fizinio pajėgumo tiek maitintis tų dienų racionu, tiek ir grįžti prie tokio gyvenimo būdo. Pakitę ir mūsų raumenynai, ir skeletai, pakitęs ir mūsų mąstymas, psichofizinė sveikata. Ieškant alternatyvos triukšmo apsuptai dėžutei mieste, traukiamės arčiau gamtos. Savo komfortą greta miškų ir pievų, kiekvienas suprantame skirtingai. Vieni pasirenka įsikurti moderniuose „stiklainiuose“ su visais patogumais, tik toliau nuo miesto, kiti – visiškai autonomišką gyvenimą molio plaušo rankomis statyme namelyje, kuriame, kaip ir prieš šimtą metų patogumai – labai riboti, kartais atsisakoma elektros, kartais sanitarijos reikmėms skiriamas atskiras pastatas… bet – visada turi būti geras ir spartus internetas.
Tačiau kraštutinybės tegu lieka pasvarstymams ir vertinimui. O aš kas dieną keliu klausimą, koks būstas, kokia aplinka, kas nulemia mūsų dvasios ramybę, gera psichologinę, o kartu ir fizinę sveikatą mūsų gyvenamojoje aplinkoje. Pačiai gyvenime tekę taikytis ir gyventi skirtingose aplinkose, tačiau tikrai ne tiek daug, kaip kai kuriems keliautojams, eksperimentatoriams ar laimės ieškotojams. Turėjau tokią galimybę ir džiaugsmą augti senelių pastatytame name, kur vos už kvartalo plytėjo neaprėpiami laukai (dabar čia – Šilainiai), o už tvoros – šlaitas ir nelabai aiškios reputacijos upeliūkštis. Bet tada mums nerūpėjo, kad vanduo kvepia ne pačiais maloniausiai aromatais, ir niekas netrukdė traukti į žygius, kopti į šlaitus, lipti į medžius ir patirti tikrą vaikystę. Laukuose, kuriuos įrėmino milžiniškų topolių alėjos – stūksojo Kauno tvirtovės fortai, baterijos ir kiti smagūs dalykai. Visada galėjai išbėgti į kiemą basomis, nebaisūs buvo ir aplink želiantys sosnovskio barščiai, gal tik kiek prisibijojome stambesnių kaimynų karvių, kurių šviežią pieną trilitriais stiklainiais tempdavome namo, o tada – balta duona su uogiene prie jo – ir jau puota.
Teko pagyventi ir užmiesčio tėvų namuose, ir Airijoje, tiek senos statybos name, tiek „kartoniniame“ mikrorajone, kur girdisi, kaip kaimynas kramto… Bet paskutinis išbandymas „butas centre“ – mane atvedė į neviltį. Ir nesvarbu, kad jau nedaug trūksta iki savo medinuko atkūrimo pabaigos. Bet nuolatinio triukšmo už lango, motociklų lenktynių, kaimynų trepsėjimo, šūkčiojimo už lango visą parą, reklaminių švieslenčių, iškabų ir į langus plieskiančių žibintų – niekada neprisijaukinsiu. Nes butas yra niša, urvelis, plyšys ar lentyna, įstrigti ar pasidėti savo kūną. O štai dvasia, mintys, siela – tuo metu turėtų savarankiškai leisti laika susikurtoje vidinėje visatoje, arba išeiti pasivaikščioti į žalius laukus, miškus ir pievas. Viskas įmanoma ir net sveikintina. Tik va, kai savo kūną padedi toje lentynoje, o galva ir jos mintys – pramogauja, ten kur smagiau, klausimas, ką iš tikrųjų veiki TU?
Vieniems būti kartu su savimi padeda telefonas, kitiems – kompiuteris ar televizorius, dar kiti – išeina pasivaikščioti po tą gamtos imitaciją, kurią mums siūlo nekilnojamo turto rinka.
O kas yra Sielos Namai? Kokie namai turėtų apsaugoti, apgaubti ir globoti jūsų kūną ir dvasią kartu? Kur jūs iš tikrųjų jaučiatės gerai ir laimingi? Pykstasi jausmai, protas ir kūnas? Neapsisprendžiate kur ir koks bus jūsų būstas, kuriame ilsėtųsi ir gyventų jūsų siela, kartu su jumis? Vasara – kelionių metas. Išbandykite naujas patirtis už miesto, o gal net ir mieste? Keiskitės butais, keiskitės namais, sodybomis. Jei tik leidžia galimybės – susiraskite trumpalaikės nuomos siūlomus namukus – čia ne tik trobelės, nameliai medžiuose, hobitų buveinės, bet begalė skirtingo tipo būdų gyventi. Jei jūs nežinote, ar senovinė ar moderni troba jums, jei nesijaučiate gerai miesto bute ar sublokuotame mažame kvartale – išbandykite gamtą ir vietas, kuriose gal būt net tik gegutė užkukuos, bet ir jūsų „dūšia“ uždainuos, ten kur geriausi namai jūsų sielai.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Birželio mėnesio numeryje.
