Paklaidžiojus po vaikystės prisiminimus, laukus, pievas, pamiškes ar tėtušio (senelio Jono) vaikystės namų kiemą, menu tik savo basas kojas. Nors ir nuotraukos išdidžiai byloja mane kartą stovėjus prieš objektyvą ant skadų, su guminiais batais ir garsiąja, prosenelės sumeistrauta nutrijų kailio liemene (fotografijoje jau išaugta), bet jei tik būdavo šilta – kojos būdavo basos. Jei su mandrais parėdais (garinto džinso kelnėmis) ar kokiais kitais madingai rūbais prasisuki – žiūrėk, būtinai kokia bėda ištiks. Va aš su tais garintais džinsais – į akivarą buvau įsmukus, prie upės… Supratau, kad su gamta nepamandravosi. Taigi – važiuoji į Kuosius, ruoškis žuvaut, grybaut, šienaut ir dar kur rageliuose burokus nuravėti…
Tęsiant pasakojimą apie Rokiškio raj. Vis dar stūksančią Čepulių sodybą, svarbu paminėti, kad ji iš esmės stipriai nepakito per visą, beveik šimtą metų. Senelis, dar gyvas būdamas pasakojo, kad iš tėvelių sužinojo, kad kai jį krikštijo, klebonas atvyko naujai pastatytos gryčios pašventinti. Žinoma, pagal laiko tėkmę ir madas, matė ji visko – ir tapetų, ir presuotu kartonu dengtų ir dažytų sienų, ir grindis su daug daug rudų dažų sluoksnių turėjo. O kai aš buvau vaikas – viduje, daug kas buvo dažyta baltų ir geltonų aliejinių dažų deriniu – medžio imitacijos piešiniais. Tuo metu gryčioje, greta nuo krosnies šylančios sienutės puikavosi dvigulė minkšta sofa, o už spintos, arčiau krosnies – tetos Irenos spyruoklinė metalinė lova. Ten šiukštu buvo negalima lysti… Bet kartą sužinojau, ką reiškia ant antros, tokios pat metalinės, tik tuščios lovos, nuo krosnies šokinėt. Ech tai buvo nuostabus užsiėmimas, kai įsismarkaudavo vasaros lietus, o gal ir pakildavo rudeninis vėjas.
Pasieniui – apvalus stalas su kėdėmis, sieninis laikrodis ir tetos Irenos su a.a. vyru portretinė nuotrauka. Kampe – televizorius, kuris kintant laikmečiui vis naujesnis rasdavosi. Prie lango – tetos siuvamoji mašina. Kažkada pamaniau, kad ji – ten tiesiog stovi. Bet vieną popietę užmačiau, kaip senelio sesuo kaimynų anūkei siuvo pirmosios komunijos suknelę, ir kaip ta mergaitė su senele atėjo jos matuotis. Tas reginys, kai teta palinkusi siuva, dailiai guldo audinio klostes, veria siūlą – atrodė toks užburiantis ir šventas. Jos darbo vietą apšviesdavo langas, nors gal švytėdavo ji pati, tad jokių lempų jai nereikėjo. Matyt ne veltui pusseserė Rūta tapo aprangos dizainere, mat turėti tokią senelę, kuri visus darbus, o ypač siuvimo atlikdavo su didele meile, atsidavimu ir atidumu… švytėdama. Greta siuvamosios ir lango ant sienos kabojo veidrodis, nes kur gi kitur būtų galima pasipuikuoti prisimatuojant drabužius, jei ne prieš veidrodį. Gryčia ir vadindavo pagrindinį kambarį kuriame būdavo šilta nuo krosnies ir gyvenimas virė ištisus metus. Ant grindų tysodavo nemenkas kilimas, kur visos giminės mažiai yra kažkada ropinėję. Čia buvo šilta.
Gryčios planą būnant maža mergiote buvo sunku įsivaizduoti. Nors ir buvo tik dvejos durys, bet kas kartą vis susipainiodavau, kurie langai į kurią pusę žiūri. Tik studijų metais, tautodailės paskaitų metu, žiūrėdama į skaidrių projekcijas suvokiau, kad Kuosių gryčia – L formos. Taip, ji jau buvo šiek tiek kitokia, nei senieji Lietuvos kaimo pastatai. Nebe dviejų galų… Tačiau tokį sprendimą yra pastebėję lietuvių senosios architektūros tyrinėtojai ir įtraukę į kai kurias knygas. Gal tokį pastato planą galėjo lemti jo lokacija – ant kalnalio? Norint patekti vidun – turėjai užkopti į kalvelę, ir atsidūrus priešais duris, kurios tikriausiai niekada nebuvo rakinamos, pažiūrėjus dešinėn, galėjai pamatyti tetą Irutę, besisukiojančią virtuvėje. Langas kuris žvelgė į jos miegamąją kertę visad buvo tuščias, už jo – tik dailiai batai paklota lova. Kodėl? Bent aš – niekada nesu mačiusi tetos miegant. Ryte, ji jau būdavo atsikėlusi ir išėjusi pas gyvulius, o vakare, kol visus sugaudydavo, sužiūrėdavo, neuidavome miegoti ir niekada nesam matę, kada ji gulasi.
Užeinant pro duris dažnai reikėdavo ranka patraukti lovatiesę ant jų užkabintą nuo vabzdžių ir vėjo. Priemenėje, po kairę, kabėdavo dar viena lovatiesė, o už jos – batai ir lauko rūbai. Tiesiai priešais – kamara. Neleisdavo mums ten landžioti. Ten būdavo medus saugomas, maisto atsargos. Per kamarą būdavo galima ir ant aukšto užsikabaroti. Tačiau nelendant į kamarą, pasukus dešinėn – patekdavai virtuvėn. Va čia dešinėje ir duonkepė, ir plyta, viskas, kaip priguli, kaip buvo per amžių amžius. Kukli patalpėlė, su cerata užtiesta spintele ir šaldytuvu, bet čia gimdavo patys skaniausi valgiai. Dar virtuvėje, kairėje ant sienos kabėjo praustuvas ir po juo stovėjo bliūdas ant taburetės… ir tik vyresnė būdama supratau, kad tas praustuvas kabėjo ant seklyčios durų staktos! Bet tos durys beveik niekada nebuvo varstomos. O va žingsniuojant dešiniau, jau patekdavai gryčion, ten kur virė gyvenimas.
Iš gryčios į kairę – gonkleis. Sena spinta ir lauko durys vedančios ant skadų, dar vienos durys – į seklyčia. Čia – privalėjo tilpti visi norintys miegoti po stogu, šiais laikais, čia vyksta didieji giminės susiėjimai, kad negalint užsisakyti orų – visi tilptų po stogu. Taip ir apėjom visą Kuosių gryčią, už poros metų švenčiančią šimtmetį. Per gonkelį iškišus nosį lauk, vėlyvą pavasarį pasitikdavo žydinčių alyvų kvapas ir jų krūmų kuriamo pavėsio ramuma. Žydintys bijūnai remdavosi į maskolių skaldytų akmenų pamatą, o sienų rąstai nenuilstamai pulsavo gyvybe ir dvelkė šiluma, saugojo istoriją.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2024 Gegužės mėnesio numeryje.
