Siūbuoja jūra kardelių, jurginų žiedų pakraščiais ir viena kita rudenine rože. Tiek sode, tiek ir miestuose, miesteliuose – arčiau mokyklų. Mano gėlynuose – daugiametės gėlės, viena kita rožė, su šeimos paveldo istorija. Grožiuosi rudeninėmis gėlėmis, bet negaliu pakęsti žaidimo „užkask- atkask“. Kardelius pamirštu pasodinti, o jurginai po keleto metų sušalo dirvoje, dėl ankstyvų šalnų. Tad „senoviniais geltonais jurginais“ kartais pavadinu pilnavidures, daugiametes rudbekijas, kurios dar kartais vadinamos „bajorais“.
Rudens pradžią daugelį metų siejau su mokslo metų pradžia, nes ir pabaigus mokyklą, vis persekiojo mintys, tarsi vėl ir vėl reikėtų į ją sugrįžti. Vėliau mokyklą ėmė lankyti sūnus, dukros, o ir pati tapau dėstytoja, tad rugsėjo jaudulys taip niekur ir nedingo.
Kalendorinio rudens pradžia mums primena ir apie rudens gėrybes, derlių, ką net ir Donelaitis aprašė, sueiliavo savo “Metuose”. Turint savo lopinėlį žemės, kiekvienas mūsų, dažnai sekdami protėvių, tėvų, senelių pavyzdžiu, daiginam, sodinam ir sėjam visą pavasarį, kartais net ir iki pat liepos vidurio. Paskui seka laistymas, ravėjimas, o galiausiai derlius ir jo perteklius. Kasmet girdim šūksnius “gal cukinijų nori…”, “pas mus obelys lūžta, atvažiuokite obuolių…”. O norint tą derlių užauginti, neretai naudojam ir trąšas, ir pesticidus, insekticidus ir dar daug kitų priemonių, o daugiausiai – geriamo vandens. Jau seniai niekas nebevaikšto su kibirėliais iki ežero ar kūdros, kad palieti daržą (tikiu, skaitytojų tarpe dar yra tokių). Iš giluminių gręžinių pilame ant sausos suskeldėjusios žemės, vertingą, tyrą ir šaltą požemių vandenį, kartais siurbiame iš šulinio… Žinoma laikai keičiasi, atsiranda vis naujos technologijos ir metodai, kaip pagerinti ar pagausinti derlių. Bet mes, savo sodybėlėse kartais pamirštam, kiek iš tiesų mums patiems ir mūsų šeimai to reikia. Labai žaviuosi senomis tarpukario knygomis, vadovėliais, kuriose namų ekonomės, būsimos šeimininkės mokomos, kaip tinkamai paskaičiuoti planuojamų daržų plotus, sėjamų daržovių lysves ir reikiamų sėklų skaičių, priklausomai nuo šeimos dydžio. Šiandien, retas kuris, pagalvoja, kiek mums visko iš tikrųjų reikia ir ką galėsim paruošti žiemai, o svarbiausia, ar mes patys ir mūsų šeima valgys tas gėrybes. Dažnai girdžiu jaunų žmonių pasakojimus, kaip tėvų ar senelių daržovių konservai, uogienės net neatidaryti keliauja į šiukšlių konteinerius, nors net ir nevalgant šių gėrybių iš stiklainio su šaukštu, jas galima pritaikyti kitų patiekalų gamybai ar gardinimui. Išmetantieji teisinas, kad nenori skaudinti artimųjų ir pripažinti, kad nevalgo naminio maisto… tik iš prekybos centrų. O kartais, perka ekologiškame turgelyje, bet namines gėrybes – meta lauk, mat be etiketės, gal su bakterijomis, gal užkrėstos?
Mūsų sklype, labai blogai auga gūžiniai kopūstai, o jei spėja paaugti – laukiniai žvėreliai, pirma mūsų jų paragauja, o neretai ir suvalgo visus. Lapiniai kopūstai – auga puikiai, bet jų taip pat nespėjame pargauti – matyt tikrai skanūs. Tad savo kopūstų užsiraugti raugimui jau daugelį metų nepavyksta. Dėl šių nesėkmių, nusprendžiau keisti požiūrį, tad kiekvienais metais, jau rugpjūčio viduryje, o kartais tik rugsėjo gale, vietoje kopūstų, žiemai užsiraugiu bent keletą trilitrių stiklainių antaninių obuolių. Greitam vartojimui vieną – kitą mažesnį indą – senųjų ananasinių, arba nepernokusių „grabšteinų“.
Man patinka raugti, fermentuoti, vytinti. Tad ir morkos, ir burokėliai, ir nespėję sunokti pomidorai, keliauja į stiklainius, visai kaip ir agurkai, su tais pačiais prieskoniais ir druska.
Stebuklingai archajiškos virtuvės dėl savo šeimos skonio – negaliu puoselėti, tad tenka pasiruošti ir keletą padažų, marinuotų daržovių, obuolienės, slyvienės ir kitų populiarių žiemos atsargų stiklainių. Tačiau, pritrūkus, mieliau nusiperku turguje ar pas ūkininkus, užuot savo derliaus perteklių metus į kompostinę, ar brukus niekuo dėtiems giminėms, kolegoms ir draugams. O visų prakeiktas cukinijas ir moliūgus, ruošiu pagal begales receptų, smulkinu ir užšaldau sriubų ir troškinių ruošiniams, mažutes cukinijas – marinuoju ir raugiu, su moliūgais, papriką, porais ir pomidorais, pasiruošiu pagardą – ruošinį tirštai sriubai ar makaronams, o didelius moliūgus ir cukinijas, kurias kai kas vadina „paršeliais”, naudoju ir laikau iki vėlyvo pavasario, nuolat jomis praturtindama ar pagardindama blynus, pyragus, netikrą mėsos „zuikį“ ar kotletus (dedu tarkuotus muskatinius moliūgus, vietoje morkų) ir žinoma sriubas.
Tad kviečiu visus planuoti savo daržų ir sodų derlių jau rudenį, kviesti savo draugus, gimines artimuosius prie vaišių stalo ir švęsti rudenį kartu!
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Rugsėjo mėnesio numeryje.
