Sodyba. Vasaris… Skamba ilgesingai, tarsi vasara. Žiema jau išvargino. Pusnynai, pūgos, vėtros, netgi žavėjusios ir lauktos rudenį, jau pabodo. Norisi šiltesnio saulės šypsnio, ilgesnio spindulio, kuris kutena užmerktas akis. Ima kamuoti šilumos ir saulės ilgesys. Su šiuo ilgesiu ne vienam sodininkui ir daržininkui kovoti padeda rutiniški ir kai kam gal nuobodoki darbai – medžių genėjimas, skiepų rinkimas, pomidorų, paprikų, baklažanų sėja. Žinoma, kas suskuba ir turi galimybes – jau stebi besiraitančius daigelius, mėgaujasi pirmaisiais žalumo žybsniais, o gal net skabo nuo palangės salotas ar aromatingas prieskonines žoleles. Išbėgus į lauką jau tikriausiai kur ne kur galime atrasti į šilumą ir saulę besistiebiančių snieguolių, jei sniegas nutirpdo – jau ir bijūnų daigeliai tiesia savo raudonus pirštukus. O turint didesnį gėlyną, ar kelis – akį jau džiugina eleborai, žinoma, kai kas juos jau ir sausį matė, o kartais, vasarį jų tenka ieškoti po sniegu. Bet visgi didžioji dalis daržininkystės prasideda namų viduje: sėklų rūšiavimas, daiginimas, neretai ir pikiavimas ir daigų auginimas. Ir daigų užimamas plotas ir gausa – kartais varo į neviltį. Kasmet save kaltinu, kad per daug prisidaiginu, kad nepadovanoju, neparduodu ir neišdalinu laikų daigų pertekliaus, ir taip – metai iš metų. Tad kurdama, atnaujindama savo būsimus namus, tvirtai nusprendžiau, kad šiam rimtam reikalui reikia numatyti kažkokią erdvę ar bent zoną. Nenorėčiau apkrauti palangių gausiomis vazonėlių gretomis ir daigyklomis. Tad kurgi ta erdvė galėtų būti? Žaviuosi anglų sodininkų laidomis, kai jie savo stikliniuose šiltnamiuose, su plytelėmis ir komfortišku išplanavimu užsiima šiais darbais, bet jiems bepigu, kai šalnos dažniausiai baigiasi sausį ir jau iš karto sprogsta narcizai… nors teko girdėti, kad šiais metais ten truputį kitaip. Ar kada susimąstėte kaip, kodėl ir ar reikalingos jūsų namui, trobai ar vasarnamiui gonkelės, veranda, o gal net kokia oranžerija? Ar reikalinga tokia erdvė ar vieta jums patiems? Senelio tėviškės troba – puikavosi dailiomis, į keliuką atsuktomis gonkelėmis. Senelių pasistatytas namas, kurį sukonstravo ant seno, medinio, rąstinio svirno sienų – turėjo į gatvelę, nemenkais langais žvelgiančią verandą. Veranda, 1955tais metais pastatytame name, neretai atlikdavo ir šaldytuvo ar sandėliuko funkciją vėlyvo rudens, žiemos ar ankstyvo pavasario metu. Po didesnių žiemos ar vėlyvo rudens švenčių visos gėrybės nuo stalo, vėlai vakare keliaudavo į verandą, nes šaldytuvų tiek niekas neturėjo, kad viską galėtų sutalpinti. Tad veranda buvo labai svarbi mano vaikystės namuose. Naujuose namuose, kuriuos pasistatė jau mano tėvai – namas turėjo ne menką oranžeriją. Šį kartą ji buvo daugiau dekorui, augalams ir žinoma, pavasariniams daigams laikyti. Kai ėmėmės remontuoti savo rąstinuką – 1955-ųjų trobą, apkaltą lentelėmis, buvo labai sunku žiūrėti į jos gonkeles. Kažkada, gal ir puošę namą, jos buvo sukrypę, palinkusiu stogu, įgriuvusiais ir supuvusiais langų rėmais ir byrančiais lauk stiklais, kurių nemažai buvo prasmegę ir sukritę į po langais augantį papartyną… Žinojau, kad norėsiu jas išsaugoti. Ne dėl grožio ar dekoro, o dėl funkcijos, šviesos žiemą, o turbūt labiausiai – dėl šio metų laiko, kai saulė jau ilgiau šildo, tampa šviesiau, ir net ir paspaudus šaltukui, turint verandą ar sandarias gonkeles, jau galima mėgautis saulės teikiama šiluma. Ar sėdėti su arbatos ar kavos puodeliu tarp daigų. Planuojant ir projektuojant, viskas dėliojosi įvairiomis kryptimis. Tačiau atėjus skaičiavimams, paaiškėjo, kad mūsų verandos atnaujinimas, rekonstrukcija, kainuos panašiai, kiek visos trobos rąstų perrinkimas, pamatų išliejimas ir stogas… Tad su dideliu skausmu, teko atnaujintų gonkelių atsisakyti. Tačiau veranda – liko mūsų planuose. Ir jau dabar, galima joje rymoti su arbatos puodeliu ir gaudyti saulės šilumą. Vasarį, kai oras leidžia ir jei nebėra sniego – tikrinu, kaip laikosi mano aromatingieji augalai. Po tokios permainingos žiemos kaip ši, tikrai neramu, ar lietūs besimainantys su speigais nepakirto daugiamečių gėlių ir kitų darželio augalų šaknų sistemos. Patyrę daržininkai ir gėlininkai pritariamai linksi galvas, kai kalbama apie staigius atšilimus, lietų ir vėl staigius šalčius viduryje žiemos. Nežinia, koks bus kovas ir kaip ilgai tęsis šalnos. Nerimauju jau nuo sausio. O gal jau sėti pamainą juozažolėms ir levandoms naujojoje verandoje? O kaip rudeniniai astrai? Ar jiems nepakenkė tokie orai, jei juos iš rudens palikau nenupjautus? Labiausiai norėtųsi, kad šios tikros žiemos speigai pagelbėtų gamtai susitvarkyti su visuotinio klimato atšilimo iššūkiais: per daug gausia vabzdžių – kenkėjų populiacija, graužikų kolonijomis, kurie dėl šiltų žiemų ir gausių gamtos ir žmogaus teikiamų maisto atsargų – dauginasi kiaurus metus ir ne tik graužia daugiamečių gėlių svogūnus, pastarnokų ar bulvinių saulėgrąžų šaknis, bet ir jaunesnių medelių ar net prieskoninių augalų darinius. Kartais pamąstau, kad veranda – tai ne tik šilumos ir pavasario šauklys, daigyklų prieglobstis, bet puiki buveinė ankstyviesiems žalumynams ir daigams. Taigi – veranda, gonkelės ar didelis langas su patogia prieiga – visada padės į jūsų sodybas anksčiau atnešti šilumą, o jei dvejojate – tikiuosi, padėjau apsispręsti.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė.
Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Vasario mėnesio numeryje.
