Nors ir kalendorius skelbia pirmąjį pavasario mėnesį, dažniausiai jis kupinas šalnų, išbandymų augalams ir neretai – sniego.
Mūsų sodybą kiaurai košia vėjai, tiek iš rytų, tiek pietvakarių, pūgos užpusto duris, tačiau labai džiaugiuosi, kad šiaurės vakaruose – miškas. Teko susitaikyti, kai jį prieš kelis metus pjovė, bet tokia mūsų šalyje pramoninė miškininkystė. Išnyko miškinių aviečių derlinga augimvietė, nemenkas kiminų kilimas mažoje užpelkėjusioje miško baloje, darbininkų buvo gausiai prišiukšlinta, o proskynas ir kirtimvietes, pamėgo keturratininkai ir medžiotojai. Džiaugiuosi, kad bent suopių šeimyna gyvenanti už poros šimtų metrų nuo kertamo miško, neišsikraustė. Iškirtus mišką gauname ir didesnius šaltesnio vėjo gūsius, tačiau tikiu, per keletą metų susiformuos pamaina senajam iškirstajam plotui, o mes – iškentėsime laikiną triukšmą nuo vieškelio…
Kovas miške? Tikrai taip! Šitą džiaugsmą atradau vos prieš 3 metus, per nelemtąjį virusų ir ribojimų laikotarpį. Visada žavėjausi pasivaikščiojimais miške, garsais, kvapais, vaizdais. Skirtingos samanų rūšys dar vaikystėje patraukė mano dėmesį, mikro augaliukai man atrodė kaip pasakiškas miškas, su savo paraleliniu elfų ir fėjų pasauliu. Tikriausiai šį susižavėjimą sukėlė vaikystėje patirti įspūdžiai. Buvau vos keturių, kai pamačiau vyresnių vaikų, Preiloje, Kuršių Nerijoje iš to meto negausių šiukšlių, tokių kaip padangos, pusplytės ir gėrimų kamšteliai, samanų ir kitų miško dovanų sukurtą magišką miestą – su savo gatvėmis, kalneliais, pilimis ir sodais… Mums su vaikystės drauge Ugne, dar pyplėms, vyresni vaikai neleido nieko liesti ar žaisti šių karalysčių prieigose. Gaila, bet nutykojus kitą dieną akimirką ir atėjus apžiūrėti žemės meno kūrinio į pamiškę iš arčiau – radom išspardytą pliką smėlį… Buvo labai apmaudu, nes vyresnėliai saugojo nuo mažių, o nuostabųjį, paslaptingąjį miestą suniokojo kažkas vyresnis.
Taigi, ką turi bendro karantinas, pasivaikščiojimai miške, samanos ir sodybos. Kaip kažkuriame humoristiniame J. Erlicko eilėraštyje rašoma “aš gaisrus gesinti mėgstu, bet ugnies labai bijau”…Taip ir man su giriomis – be galo myliu šį gamtos stebuklą, bet erkių bijau daug stipriau, nei trokštu kišti nosį į mišką vasarą ar rudenį. Net grybavimas, kurį dievinau vaikystėje tapo ne toks patrauklus, kai senelė vos neiškeliavo Anapilin, susigavusi miške infekuotą erkę, savo nuostabiame vaikystės miške, kurį buvo ką tik atgavusi po Lietuvos okupacijos. O pati – mieste esu susimedžiojusi laimo ligą… Ieškojau išeities. Žiemą – sniego per daug, o gal per daug niūru… Tad pavasario džiaugsmus – atradau ko ne atsitiktinai. Per karantiną, su šeima tikrai daug laiko leidome sodyboje ir dar nebuvome pradėję senosios trobos rekonstrukcijos. Apsistodavome visi keturi – mudu su vyru, dukros ir šuo, surenkamame namelyje, pastatytame ant buvusios lauko virtuvės pamatų. Žinia, kad ryte visi nubundame skirtingai, o man tą atradimų pavasarį miegojosi tikrai prastai. Tad vos pradėjus aušti, tyliai šokdavau į savo guminius batus, apsiavus senelės megztas vilnones kojines, pasigriebdavau ėjimo lazdas, ir žingsniuodavau miškais ir laukais. Neapsakomai puikus jausmas, kai naktį šaltukas suvirtina jau patižusį dirvoną ir pamiškės balas, upelių pakrantes paverčia visai patikimu pagrindu ėjimui ir taip gali bristi per neįžengiamus brūzgynus, pelkes ir upelius. Svarbiausia, kaip tai pasakų princesei iš stebuklingo miško požemyje, nepamiršti grįžti, kol saulė pakils aukščiau, ims šildyti dirvą, ir paskutiniai keli šimtai metrų laukais, gali tapti neįžengiamais molynais.
Paprastai ryte, vartydavausi nuo šono ant šono, atsikėlus eidavau kurti krosnį troboje, kepdavau blynus su obuoliais, arba virdavau avižinę košę. Bet tas kovas buvo kitoks. Nes kelias dienas nedavė ramybės mintis, kad už kelių kilometrų esanti koplyčia su šventu šaltinėliu, per mišką ir upelį, turėtų būti pasiekiama greičiau ir žinoma, trumpesniu keliu, nei kaimo keliukais ir vieškeliu. Tikrai nuoširdžiai bijojau pasiklysti, bet užsidegimas neleido prasitarti, kad be jokių ryšio ar navigacijos priemonių, taip vieną rytą išėjau atrasti to kito kelio ieškoti. Ir žinoma, man puikiai pasisekė įrodyti tiesą sau ir šeimai. Tad kitą rytą išsiruošėme jau visi kartu.
Visiems, kurie skaito, primenu, kad šis metų laikas, ir būtent kovas – tai puikiausias metas apylinkių tyrinėjimui: balos ir purvynai miške, dažniausiai dar būna užšalę, lapuočiai dar plikutėliai ir jei bus pavojus pasiklysti – per plikus krūmynus, medžių kamienus matysite ir girdėsite daug toliau ir aiškiau, o miško aikštelėse, proskynose galėsite gėrėtis nuostabiais samanų paklotais, apsamanojusiais akmenimis, kelmais, skirtingomis tekstūromis, spalvomis ir magija. Bet jai per jūsų išvyką ir rytinę meditaciją ar miško maudynes išlįs saulė – nesėkite ant kelmelio, kaip ta kvaila meška, kuri nešė bandeles kuprinėje, ir ne dėl bandelių ar pagranduko. Pajutę saulės šilumą pabunda ir erkės. Vakcinos apsaugo, ne nuo visų ligų kurias šios nedorėlės nešioja, tad saugokite save ir artimuosius.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Kovo mėnesio numeryje.
