Iš tikrųjų balandžiai – niekuo dėti. Gal dažniausiai balandžius siejame su miestu – miesto balandžiai būriuojasi prie aikščių ir skverų, ar ten kur atšilus orams senolės, prisėdę saulės atokaitoje juos lesina. Kitaip nei purpleliai ir keršuliai – miesto balandžiai įkyrūs ir drąsūs ieškodami, ką ten ieškodami, reikalaudami maisto. Džiugu, kad kaimo vienkiemyje jie – tikrai retas svečias. Gėda prisipažinti, bet turbūt vieninteliai paukščiai, kuriais nesižaviu yra balandžiai, nors mėnesis balandis – pats puikiausias.
Kovas – dar truputį žiema, o gegužis – jau beveik vasara. Net kaimynės žentas, ispanas balandžio mėnesį vaikštinėjo išsišiepęs iki ausų, mat atkentėjo tamsią, šaltą ir šlapią lietuvišką žiemą. Stebėdamas, kaip mūsuose gamta bunda būtent balandį, jis prisipažino, kad dėl pavasarinio atgimimo, verta iškentėti visą tamsųjį laiką, mat kituose kraštuose kur jis gyveno – visi metai gana monotoniški, ir pavasario “sprogimas” nelabai jaučiamas.
Balandį jau drąsiai kišu pirštus į žemę. Gruntas jau būna pakankamai įšilęs, kad nereikėtų baimintis per stipriai atvėsti rankų. Žinoma, esu atsargi ir mėgstu darbines pirštines, tai apsaugo ne tik nuo vėsumos, per didelės drėgmės, bet ir padeda išvengti klasikinio daržininkų manikiūro – beveik tas pats kaip prancūziškasis, tik atvirkščiai…
Savo šeimos sodyboje sunkiai ir ilgai ieškojau vietos daržui. Mat ankstesni šeimininkai pomidorus augino viduryje kiemo, kreivame, iš plonų pušų kamienų suręstame šiltnamyje, bulves – kažkur prie tvarto, kur bent šiek tiek daugiau drėgmės, viduryje plyno lauko įsikūrusiame sklype. O čia gi – tik žvyras ir molis. Pirmais metais bulves sodinome atokesniame pietvakarių kampe, tikintis, kad tokia vieta mažiau trukdys remontams. Deja bet bulves ne laiku užpuolė koloradas. Kitais metais pasirinkome visai kitą kraštą ir kitą metodą – tai rytinė sodybos dalis, o sodinome – į seną šieną, dirvos paviršiuje. Ir derlius nenuvylė, ir vieta bulvėms matyt patiko, tačiau čia ėmėme sandėliuoti seną medieną, keisdami trobos rąstus… Ir vis – apie bulves, kaip jos keliavo po mūsų sklypą. Bet kaip ir kiekviena šeimininkė – tik bulvėmis neapsiriboju. Prie mano pomėgių ir interesų – būtinas aromatinių augalų darželis, kuriuos beje reikia sėti balandį, žinoma ir viena-kita lapinė ar šakninė daržovė, pomidorai, agurkai, moliūgai ir kt. Teko ieškoti pagalbos daržo ir gėlynų formavimui. Bičiulė, augalų žinovė, apželdintoja Daiva padėjo mums šiaip ne taip susidėlioti sklypo ateities vizijas, paskirti zonas gėlynams ir daržui. Buvo ir dvejonių ir nukrypimų nuo pirminio plano, bet kol kas viskas auga ir veikia, kaip ir planuota, jau ne pirmi metai.
Nebepamenu, prieš kelis metus neberadau pasodintų bulvių. Tiesiog, jos augo, žaliavo, žydėjo, o vartant gruntą – neradau “prieauglio”, tik senąsias papuvusias ar padžiūvusias bulveles. Taip supratau, kad žiema buvo šilta, o mes turim kaimynus, su visa jų gausia gimine. Vos kelių centimetrų paviršiuje, atkėlus mulčią, žemė buvo išvagota visokiausių formų takelių ir urvelių. Kai kas gąsdino, kad tai kurkliai, kai kas sakė, kad gyvatės, tretieji teigė, kad dėl visko kalti kurmiai… Deja, įžūlūs ir mieli snukučiai pakankamai dažnai šmurkščiojo tarp akmenų krūvelių, plytgalių krūvoje ir prie pamato. Teko susipažinti su pelėnais, ir pripažinti jų pergalę prieš mano daržininkystę. Stebuklų ir nesitikėjau įkeldama koją į pamiškėje esančią sodybą. Stirnos su kiškiais uoliai graužia medelius, kaip juos bekamšytume ir bevyniotume. Šernai pirmais metais, kai tik sutvarkėme ir sulyginome kalnuotą pievą – užsuko paieškoti laukinių pastarnokų šaknų, tad jau buvo galima slėptis jų suformuotuose apkasuose. Kurmiai kasmet, vėsiuoju metų laiku, visą sklypą išpuošia mėnulio krateriais… Su visais jais susitaikėme. Miško žvėrys mus lanko, nes patys vis dar retai užsukame žiemą, o kurmiai saugo sklypą nuo grambuolių ir kitų kenkėjų pertekliaus. Bet pelėnai – kita kalba. Ir balandį – kaip tik labiausiai matau jų padaryta žalą. Pirmiausia – daugiametėms gėlėms. Jau įpusėjus balandžiui suprantu, kad rūšinės tulpės nesudygs, kad lelijas ir vėl “išlukšteno”, kad netgi melsvių šakneles pagraužė, o po pelynų krūmais – įsirengė pokylių sales. Žodžiu, tenka gyventi šalia jų, kol neprisiruošiau paimti iš prieglaudos tunto katinų. O daržo reikalus teko sukoncentruoti seno sodo aikštelėje ir pagerbti bei išaukštinti į pakiliąsias lysves. Patiesus specialius audinius ar tinklelius po lysvėmis – galime tikėtis, kad pelėnai, kuris laikas nepateks į pakeltų lysvių dėžutes ir leis sudygti, o gal net ir užaugti vienai kitai daržovei, žinoma, jei neužsiropš iš viršaus ir pupelių su žirniais nesuvartos pavasario puotai, pasigardžiuodami ir kitomis, aromatingesnėmis ar įdomesnėmis kvapiųjų augalų ar gėlių sėklomis. Taigi – balandį apeinu daržą, paremontuoju, atnaujinu senąsias medines lysves, patiesiu naują pagrindą, kuris apsaugo nuo kenkėjų, beje, tam tinka sintetiniai audiniai, nepritapę namų ūkyje, nežinia iš kur atsiradę tankios sintetinės užuolaidos ar paklodės – kelis metus tokie dalykai puikiai atstoja specialių agro tinklelį, kol pelėnai neįsismarkuoja ar audinys nepakinta ar nesuyra dėl gamtinių sąlygų.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Balandžio mėnesio numeryje.
