Mūsų seneliai ir proseneliai gerai išmanė ir planavo ūkio darbus, mokėjo juos derinti su natūraliu gamtos ritmu, pagal mėnulio fazes, orus ir cikliškumą jiems puikiai sekėsi suplanuoti sėją, šienapjūtę ar rugiapjūtę.
Kuomet iš kaimų žmones suvarė į kolūkius, daug kas pasikeitė, natūralūs gamtos ritmai laukuose buvo koreguojami, tiek mechaninių prietaisų, tiek ir chemijos pagalba… Kur reikia, nereikia papurkš, kur numelioruos, kur pakas, ar užars…
Birželis visiems buvo labai ypatingas mėnuo. Jei dažnai kalbama, kad šienapjūtė prasideda jau gegužį, tai noriu priminti, kad iki Švento Jono pievų dar nepjaudavo. Ne veltui ir Arklio muziejus, laikydamasis šios taisyklės, šienapjūtės šventę rengia po Joninių – Rasų. Retas kas mūsų šiandien prie savo sodybų puoselėja natūralias pievas, ar pievų augalų gyvenimo ciklus. Arčiau pastatų, kieme – viską nuskutam, bijodami erkių ar netvarkos įspūdžio, o vos tik pasibaigus sklypo ribai, ant rubežiaus – dažnai prasideda dirbamos žemės laukai.
Susirinkti būtiniausių vaistažolių ir kitų aromatinių augalų – jau nebe taip lengva kaip kadais. Laukinių pievų rasti sunku, o ir jose neretai knibžda, ne visada draugiški vabzdžiai, neretai pievos užterštos šiukšlėmis, o kartais yra beveik nepasiekiamos takais ar keliukais…
Norime gyventi gražiai, darniai ir tvarkingai, bet net nesusimąstome, kodėl mums reikia pievų. Ne, ne žalios žolės gabaliuko prie durų, o pievos, kurioje siūbuoja smilgos, žydi rugiagėlės, aguonos, jonažolės, peri pempės, bėgioja kiškiai ir pelės, varlinėja gandras. Pieva ne tik gyvybės lopšys.
Iki šių laikų išlikusi tradicija prisižoliauti iki Joninių, vasarvidžio ar vasaros saulėgrįžos. Net legendos šią tradiciją gaubia, kad vėliau surinkti vaistiniai augalai nebetenka savo galių, gydomųjų savybių. Kažkiek tiesios tame yra, tačiau viskas ne dėl vaistinių savybių, bet dėl amžius vyravusios tvarkos. Po Joninių, jei tik orai palankūs, visos šeimos griebdavo dalgius ir grėblius ir pradėdavo šienapjūtę. Tad faktas, kad kvapniuosius žolynus ir gydomuosius augalus ir reikia surinkti iki šienapjūtės, nes vėliau jie bus pjaunami, vytinami ir džiovinami žiemai, gyvuliukams. Šiandien jau nesunku ištirti laboratoriškai, kad augalai savo vaistingąsias savybes kaupia ko ne visus metus. Ypač tai pastebėtina apie daugiamečius augalus. O tokia vaistinė žaliava, kaip pušų spygliai – veiksmingiausiai gydo, būtent suskinti žiemą. Aviečių stiebų gydomoji arbata bus pati veiksmingiausia, kai tuos stiebus suskinsime žiema. Kiekvienas augalas į pagalbą ateina tada kada labiausiai reikia, bet kai kuriuos, žolinius, būtina susirinkti būtent vasaros metu, ypač, jei daugiausia gydomųjų ar aromatinių savybių yra augalų žieduose.
Kai kurie specialistai skelbia, kad norint augalus išsaugoti ir po šienapjūtės, žmonės prie namų ėmė įsiruošti aromatinių augalų darželius. Dar kiti teigė, kad šie darželiai atsirado, žmonėms persikrausčius į miestus, kur ne šalia kiekvienų durų galėdavai savo daržą turėti, tai bent aromatiniais augalais ir puošdavo savo namų prieigas ir užsiaugindavo pagrindinių vaistų ir prieskonių visai greta. O kai kurie istorikai pasakoja, kad aromatiniai augalų darželiai, ir daržas prie namų apskritai – atsirado dar tada, kad pirmosios sėslios gyvenvietės ėmė įsikurti tarp miškų, laisvuose žemės ploteliuose.
Kaip bebūtų mūsų istorija susiklosčiusi, ir kas bebūtų teisus noriu priminti visiems ir apie aromatinių darželių, ir apie pievų svarbą. Gal ne visi turime tokius didelius sklypus ar pievas, kuriuos galėtume prižiūrėti pagal senovės taisykles, papročius ir gamtos ciklus, leisti želti natūraliems augalams, perėti paukščiams, juos saugoti nuo plėšrūnų, kenkėjų… Bet jei tik turite galimybę – prisiminkite gamtos ciklus.
Prieš daugelį metų susikūriau pirmąjį aromatinių augalų darželį, jame puikavosi juozažolė, mėta, melisa, raudonėlis, laiškiniai česnakai, peletrūnas, čiobrelis ir dašis. Pagrindinius augalus čia sodinau ir sėjau prisimindama, ką augino prosenelė ir senelė. Taip čia ėmė želti medetkos, petražolės, salierai ir katžolė. Vėliau gausa vis pildėsi, atsirinkau augalus kuriems patinka mano sklype esantis gruntas, saulės šviesos pluoštas ir orientacija. Pagaliau užsiauginau pelyną ir peletrūną, atsivežiau iš senelių diemedžio ūglį, stumbražolės, netgi meškinių česnakų svogūnėlius. Mano auginamų augalų įvairovė kito. Dabar jau lysvėmis skirstau rūšis, kur auginu šalaviją, kur levandas, čiobrelius ar mėtas, nes augalais dalinuosi savo veiklose ir edukacijose, rišu smilkalus, gaminu arbatas.
Kai kuriatės sodybose, nepamirškite išreikšti pagarbą savo senolėms, jų atminimui ir tradicijai. Prisiminkite, kad mūsų pramočių gėlių darželiai nebuvo skirti vien tik akims paganyti. Visuomet juose žėlė ir maistu ir vaistu vadinami augalai, gelbėdavę ir džiaugsme ir ligoje. Tad išlaikydami tradiciją – kurkime gėlynus, aromatinių augalų darželius, su atjauta, supratimu, nepamiršdami gamtos procesų ir dėsnių.
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Birželio mėnesio numeryje.
