Prieš kelis metus, birželio ir liepos sandūroje, netikėtai prisėdau Kaune, Laisvės alėjoje po liepomis. Visai kaip paauglystėje, kai norėjosi būti labai didele ir suaugusia, leisti laiką centrinės miesto alėjos kavinėse, siurbčiojant juodą kavą. Jau po truputį brinko liepų žiedų pumpurai. Gležnus, žvilgančius jaunus lapelius vis dar buvo galima sudėti į salotas, ar šiaip užkąsti. Kaip ir prieš kelis metus, taip ir šiemet, laukiau, kol žiedais apsipils mūsų didžioji liepa, laukiu ir mažosios, „samasejkos” (savaime pasisėjusios) pirmojo debiuto – kuomet šakeles papuoš mažos geltonos snaigutės. Kai visa gaus nuo ją lankančių bitelių…
Liepą, kaip vaistą ir maistą pažinau labai anksti. Jos žiedų arbatos visada galėdavau rasti tiek senelės, tik ir mamos spintelėse. Ir vos sulaukus pilnametystės, ir tapus „sąmoninga šeimininke“ – pati ieškojau saugiai augančių medžių, rinkdavau liepų žiedus nuo senų, svyrančių medžių šakų, viename Žemaitijos vienkiemyje, džiovindavau arbatai, dėdavau į stiklainius ir slėpdavau tamsiose spintelėse…
Dar praeitame amžiuje, kai mano sūnus buvo visai mažutis berniukas, liepžiedžių arbata kartu gerdavome kiekvieną žiemą, nes kosuliai ir karščiavimas buvo dažnas jo „laisvalaikio praleidimo būdas“. O ir voneles su nuoviru ruošdavau, kad palengvinti sausos ir jautrios odos sukeliamus nepatogumus.
Liepų aromatas užburia. O iš vabzdžių sukeliamo gausmo, nesunkiai suprasi, kad jau pražydo. Pamenu, vaikystėje, to meto kosmetikos gamintojai buvo neblogai atkūrę, o gal išgavę iš liepų žiedų šį aromatą, kuris buvo jaučiamas skurdžiame to meto kosmetikos asortimente… Liepų žiedų kvapą priminė ir kai kurie muilai, šampūnai ir kremai. Šiandien šis aromatas rečiau sutinkamas, ne tik todėl, kad liepžiedžių aromatas nebe toks populiarus ir vertinamas, bet ir dėl to, kad dažnas kosmetikos vartotojas nebeužuodžia subtilių šio kvapo natų, nes viskas persotinta koncentruotais rytietiškais aromatais, gėlių ir nepažįstamų, tropinių vaisių deriniais.
Šiandien liepžiedžius renku tik arbatai, ir jie – vieni mano mėgstamiausi. Liepžiedžiai noriai pasiduoda maišymui su kitais vaistiniais augalais, mielai užgoždami dilgėlės ar kitų vaistinių augalų ne tokius prabangius kvapus. Liepžiedžių arbatą vartoju ne tik dėl skonio, bet ir dėl jos vaistinių savybių. Žinia – ji skystina kraują, o aš kaip tyčia, turiu polinkį sutirštinti ne tik spalvas, bet ir savo kraują. Liepžiedžiams pasibaigus ar pabodus, juos visada galima pakeisti vingiorykšte, jos reikės mažiau, savybės ir aromatas – stipresni nei liepos… Dar šiuos nuostabius žiedus pamėgau maišyti su žaliąja arbata. Juokauju, kad taip rytų kultūrą priartinu prie savęs. Tiesa, sudėtinga suderinti liepžiedžių ir arbatžolių plikymo temperatūrą, tačiau gan paprastai galima rasti išeitį. Liepžiedžius užplikius arbatinuke verdančiu vandeniu, palaukiu, kol juos pritrauks, ir kai pravėsus, ranką jau galiu priglausti prie arbatinio, įberiu žiupsnelį nearomatizuotos žaliosios arbatos lapelių. Liepa dosni ne tik savo žiedų teikiama nauda. Ne vieną yra išgelbėjus nuo bado, mat maistui vartojami ne tik pumpurai ir jauni lapeliai, bet badmečiu buvo malami ir liepų karnų miltai, kuriuos maišant su ruginiais, ar kitų javų, buvo kepama duona. Liepa, žymi ir savo medienos panaudojimu. Pirmą kartą su šia sritimi susipažinau drožinėdama prieverpstę vaikystėje, mokydamasi dailės gimnazijoje, vasaros praktikos metu, pas žinomą skulptorę, mokytoją Sigitą Dackevičiūtę. Ji mus, dar paaugliukus supažindino su paklusniausiomis ir lengviausiai tuo metu pasiekiamomis medžio rūšimis, tai buvo beržas ir liepa. Gerai užgaląstais peiliukais drožinėjom saulutes ir lelijėles, puošėm savo prieverpsčių replikas ir baltiškais, ir modernesniais tautiniais raštais, o liepinės lentelės saugojo mus nuo rankų nuovargio ir pūslių ant delnų. Dar ir šiandien mielai paimu peiliuką į rankas, ir nugenėjus savo didžiosios liepos šakas, trukdančias praeiti, drožiu vąšelius nėrimui.
Rašytiniuose šaltiniuose bylojama, kad liepų ir liepynų Lietuvoje būta daug gausiau nei likę dabar. Liepa buvo laikoma šventa, ir jas pjauti ar kitaip naikinti draudė net pirmasis Lietuvos statutas. Tačiau prieš kelis šimtmečius išpopuliarėjus vyžų apavui dėl jo lengvumo ir pigumo, gaminamo iš liepų karnų (vidinės žievės dalies) liepos ir liepynai ėmė sparčiai nykti.
Šiandien liepos puošia alėjas, supa aikštes, jų galima pastebėti kaimo vietovių pakelėse. Tačiau jei turite senesnę sodybėlę, tikiu, kad ir jūsų sklype ar jo pakraštyje liepos šakose supasi giedantys paukščiai. O jei neturite, labai patariu pasisodinti – jos greitai auga!
Teksto autorė: Indraja Raudonikytė ©. Tekstas publikuotas žurnale „Mano sodyba” 2023 Liepos mėnesio numeryje.
