Kaip žolės pas mane atėjo…

indraja ir ona

Labai ilgai ruošiausi papasakoti, kodėl suku vienus ar kitus smilkalus. Rinkau žinias, tikrinau jas ir norėjau būti visiškai tikra tuo, ką pasakoju. Tad viską dariau lėtai, vėl ir vėl atkeldama savo istorijų kilmę ir tikrindama šaltinius. Negąsdinsiu skaitančiųjų moksliniais traktatais, nes nesu šios srities mokslininkė ar tyrėja. Viską darau iš savo smalsumo ir žingeidumo. Geismas žinioms yra geras geismas.

Kaip jau pasakojau pirmojoje istorijoje apie smilkalus, aromatinių žolių ryšulėlių kūrimas atkeliavo į mano gyvenimą visai netyčia (o gal labai tyčia). Visa ko pradžių pradžia buvo vaikystėje mane gydančiomis arbatomis, nuo nesibaigiančių kvėpavimo takų virusinių ir bakterinių susirgimų, mama Elona, močiutė – Mamulė Vanda, jos sesuo – teta Regina ir pati prosenelė Justina, apie kurią pasakojau, rašydama savo pirmąją pažintį su smilkalais.

Vaistažolių rinkimas buvo neatsiejamas kasmetinis ritualas dar tada, kai mokiausi vaikščioti. Prosenelė mokė rinkti ramunėlių žiedynus, jų ne pjaunant, ne raunant, o mažais vaikiškais pirštukais suimant kiekvieną žiedo galvelę, pagirdama, kad niekieno kito pirštukai taip gerai netinka ir nesugeba nuskinti tik mažas gėlytės, o ne nurauti visą augalą. Jaučiausi nepaprasta, ypatinga, žinoma, darbas greitai pabodo, nes žiedeliai smulkūs. Tačiau labai greitai atradau, kad galiu raškyti gerokai didesnius – medetkų žiedus, o pagyrimai ir nauda iš mano darbo – ne ką mažesni. 

Taip besimokant keliaudavau su mama ir senele į laukus ir pievas, kur rinkom laukinių čiobrelių žiedynus, pelkingose vietose skynėm vingiorykštes, šimtametėse sodybose skabėm liepžiedžius, senelio bityne komponavom mėtų ir melisų puokštes. Paprasti ir kasdieniški vasarų ritualai buvo neatsiejama mano visos vaikystės, o vėliau ir viso gyvenimo dalis. Dabar, jau aš su savo dukromis skabau liepžiedžius nuo mūsų šimtametės liepos, kartu renkam pievoje žemuogių lapus, jonažoles ir kraujažoles.

Prieš dešimtmetį, kai laukiausi Onos, nenumaldomai sukilo noras pavasarį keliais ropinėti po sodą ir skinti jaunų dilgėlių ūglius. Kažkas viduje reikalavo, kad tai daryčiau. Taip apravėjau serbentyną, kur šių dygių žolių karalienių šaknys jau buvo susipynę su serbentų ir meškinio česnako šaknų gumbeliais. Manau tada supratau, kad visi augalai ateina pas mus patys, kada mums to reikia, nes visi gyvename sibiozėje su mus supančia aplinka ir gamta.

Sudžiovinusi ištisas kauges dilgėlių sudėjau jas į maišelius ir vos gimus dukrai, dar būdama ligoninėje, jau galėjau užsiplikyti arbatos, gražinančios man stiprybę ir išeikvotas jėgas. Žinoma, man vienai tų dilgėlių tiek nereikėjo, tad padovanojau ne vieną jų glėbį bičiulės ir pagalbininkės Irmos pagalba asociacijos Kauno Gyvastis moterims, kovojančioms sveikatos ir likimo siųstais iššūkiais. Taip bendraujant ir dalinantis, atradom, kad dilgėles plikant paprastuoju būdu, nepadauginant jų ir vartojant pakankamai skysčių, galime perimti visas jų gydomąsias medžiagas ir nepakenkti sau.

„Dilgėlių etapas“ truko ne vienus metus, komponavau jas su anyžiniu lofantu, melisa, apynių spurgomis, mėta, raudonėliu ir atradau dar begalę aromatingų, gardžių derinių. Arbatomis apdovanojau daug bičiulių ir draugų. Kaip vėliau atradau, netgi dilgėles lietuviai smilkė. Kaip ir ajero lapus ir kitas šalia mūsų augančias aromatines žoles.

Vedina aistros arbatoms keliavau ir ieškojau bendraminčių. Taip susipažinome su Milnora Pšibišauskiene, garsėjusia, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusia auginti rūšines mėtas – šokoladines, citrinines, obuolines ir kitas, parsivežusi savo patirtį ir sodinukus net iš Prancūzijos.

Prieš daugiau nei šešerius metus, nustūmusi į šalį savo profesinę veiklą, ryžausi įgyti ūkininkavimo pagrindų žinių Vilkijos žemės ūkio mokykloje, kur išlaikiau egzaminus ir įgijau ūkininko kvalifikacinį pažymėjimą. Tuo metu buvau drąsiai pasiryžusi apsodinti melisa ir raudonėliu porą hektarų laukų… Tada, kartu su arbatų kompozicijų kūrimu, vingiorykščio skabymu iš mažos nuosavos pelkės, ir gimė pavadinimas „Pelkių žolė“. Bet kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Taip ir man ne viskas klostėsi sklandžiai. Tikėtai ar netikėtai, tapau dėstytoja ir trijų vaikų mama, o “didžioji žemė”, kuriai atidaviau aistrą ir svajones liko man nepasiekiama.

Kadangi molis buvo kitas dalykas, kuris mane lydi nuo gimimo, tad draugavau ir toliau su juo. Tai buvo terapija ir ramybė, “įsižeminimas”, ypač šaltuoju metų laiku. Kartas nuo karto vis kas nors paprašydavo sukurti smilkalinę, o ir pačiai prireikdavo tokio indo namuose. Nesureikšminau ir pamiršdavau, paleisdavau savo kūrinius, nors nuolat sekiau, stebėjau panašių gaminių formas, kitų kūrėjų darbus, tradicijas mūsuose ir pasaulyje.

Ir po kelių metų, vos trečiai mano atžalai pradėjus vaikščioti ir talkininkauti lauke, mane ištiko baltasis pelynas – lotyniškai vadinamas artemisia ludoviciana. Prieš kelis dešimtmečius senelis buvo pasodinęs jo kerą prie namų pamato, ir šis vargšas nuolat užkliūdavo “namų šienpjoviams” ir tik nukirstas svaigino savo aromatu. Niekas iš artimųjų nepažinojo šio augalo. Vieni manė, kad tai paprastasis pelynas, kiti – kad tai žilė, treti palaikė paprastuoju kiečiu. Skurdo ir nyko jis šalia tėvų namo, bet nepasidavė. Susikūrus savo nuostabujį apskritą gėlyną šalia mūsų pelkės, su draugės ir augalų žinovės, apželdintojos Daivos pagalba rinkau jam želdinius.

Žinoma gavau begalę dovanų – rūšinių gėlių ir schemą, kaip jas susodinti. Bet vienas pirmųjų mano „žygdarbių“ buvo to „pilkai balto gražaus augalo“ perkėlimas iš nepatogios, molingos tėvų namo pakampės į garbingą mano gėlyną. Tik tada jis atsiskleidė savo gražumu, ir internetų ir augalų mėgėjų grupių pagalba pavyko išsiaiškinti, ką aš čia turiu! Pagaliau sužinojau kaip jis vadinasi, nes angliškuosiuose šaltiniuose šalia nuotraukų neretai atrasdavau pavadinimą „white sage bush“ kas turėjo reikšti šalaviją. Auga jis šalia mano juozažolės (kurią auginau prieskoniams), lofantų, raudonėlių ir melisų. Ir kaip istorijoje apie smilkalus jau pasakojau, kartą, skubiai prireikus smilkalų, surišau po ranka buvusia linine virvele rudeniškai padžiūvusį savo baltąjį pelyną su juozažole, ir aromatas užvaldė mūsų trobą.

Pradėjus dalintis, pasakoti apie savo atradimą, visi kraipė galvas. Mat tokio derinio ar augalo, smilkant niekas negirdėjo, nepažino. Smilkalų mėgėjai žavėjosi nauju aromatu, tačiau prioritetą visi teikė šalavijui Salvia apiana. Tad nenustojau domėtis, nes tikrai aš negalėjau atrasti naujo smilkomo augalo ar naujo derinio XXI amžiuje. Pagaliau, po ilgų skaitymų, aptikau vieną šaltinį – nuorodą priklausančią Kalifornijos (JAV) šalaviją auginančiai bendruomenei. Ir mano didelei nuostabai ir susižavėjimui sužinojau, kad būtent mano auginamas baltasis pelynas Šiaurės Amerikos indėnų bendruomenės dvasinio vadovo Kaya Elnio Vandenyje (Kaya DeerInWater) rekomenduojamas naudoti dvasinėms apeigos ir valymui, vietoje šalavijo. Nes šalavijas vienas negali patenkinti visų mūsų, jo geidžiančių, poreikių ir natūralios jo augimvietės sparčiai nyksta dėl neatsakingos smilkalų gamybos ir gausios prekybos.

Labai apsidžiaugiau radusi šią informaciją, nes mano dailiajam augalui apskritajame gėlyne taip baisiai patinka, kad kėsinasi jis užkariauti greta esančią pievą, tad neretai tenka paskabyti ir praretinti, o tokių vertingų šakelių ir stiebelių, tikrai nenešiu į kompostinę. Tad noriu priminti ir padėkoti visiems, kurie vertina mano baltojo pelyno derinį su juozažole, nes pats augalų derinys yra šioks toks prigretinimas kito žemyno aromatų ir tradicijų prie mums artimesnių. Smilkydami mano užaugintą baltąjį pelyną ne tik remiate Lietuvos kūrėjus ir gamintojus, bet ir nesisiųsdindami rištinių smilkalų iš kitų pasaulio kraštų, saugote planetą nuo taršos, o augmeniją – nuo sunykimo. Priminsiu, kad kiekvienas mano surištas smilkalų ryšulėlis yra unikalus, skintas ir rištas mano rankomis. O augalai užauginti su meile, tausojančiai, vadovaujantis gamtinės žemdirbystės principais, atokiame vienkiemyje, netoli Dubysos ir Nemuno santakos.